Tuštybės pradžiamokslis pradedančiam verslininkui

„Obuolio“ leidyklos knygų serija „Senovės išmintis – XXI amžiaus lyderiui“ tikrai įspūdinga galinti pasigirti tokiomis knygomis, kaip Sun Tzu „Karo menas“, Yamamoto Tsunemoto, „Hagakurė: Slaptoji samurajų knyga“ ar naujausia Miyamoto Musashi „Penkių žiedų knyga“. Kad šioje draugijoje atsidūrė Lance’o B. Kurke’o knyga „Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis“, yra tikras nesusipratimas. Galbūt leidykla, daugiausia leidžianti „knygas, kurios yra tokios geros, kad buvo ekranizuotos ir virto filmais“, susimaišė šį nevykusį veikalą su Oliverio Stone’o filmo „Aleksandras Makedonietis“ scenarijumi?

Autoriui ši knyga yra bandymas pakeisti netobulą švietimo sistemą bei pagerinti vadovavimo bei strategijos mokymą. Išskirtiniais vadovai jam yra tie, kurie sugeba analizuoti problemas, geriausiai panaudoti išteklius, įkvėpti lojalumą ir kurti strategiją. Geresnio pavyzdžio už Aleksandrą Makedonietį istorijoje nerasime. Jo vadovavimo įgūdžiai buvo tokie nepaprasti, kad jų atgarsiai girdimi ir praėjus daugiau nei 2 tūkst. m. Knyga supažindina su keturiais vadovavimo procesais, kuriuos lėmė pats gyvenimas ir neįtikėtini Makedonijos karaliaus Aleksandro laimėjimai. Kiekvienas pavyzdys, susietas su dabartimi, perteikia neįkainojamas žinias, kurias mums paliko visų laikų garsiausias karvedys.

Vis dėlto ambicingas autoriaus tikslas lieka neįgyvendintas. Keturi pagrindiniai patarimai – mąstyk kitaip, kurk savo identitetą, kurk sąjungas, pasitelk simbolius – tikrai nepasako nieko daugiau nei aukštosiose mokyklose naudojami rinkodaros ar vadybos vadovėliai. Nuolat akcentuojama, kad Aleksandras yra prisimenamas kaip Didysis, o ne kilnusis ar gerasis. Tuštybės dvasia vyrauja visoje knygoje.

Knyga sudaryta iš 34 epizodų iš Aleksandro gyvenimo. Nors toks teksto stilius, būdingas ir kitoms šios serijos knygoms, dažniausia palengvina knygos skaitymą ir supratimą neturintiesiems laiko. Tik po kelis puslapius galintiems perskaityti vadovams knygoje sukeliama tik dar daugiau maišaties. Pirmojoje dalyje apie užduoties performulavimą dar egzistuojanti teksto logika, tolesnėse dalyse knyga tampa tiesiog pavienių ir dažnai nepatikimų faktų apie Aleksandro gyvenimą ir autoriaus minčių kratinys. Daugelis autoriaus parinktų Aleksandro gyvenimo pavyzdžių visiškai netinka jo argumentams pagrįsti. Priešingai, Lance’as Kurke’as pabrėžia Aleksandro klaidas ir pasakoja, ko jis pats iš to išmoko.

Itin iškalbingas skyrelis „Vaikystės draugo nužudymas“. Anot autoriaus, tai, kad Aleksandras nuolat būdavo girtas ir per puotą nužudė savo geriausią draugą, parodo būtinybę atrasti savyje tūnantį žvėrį, t. y. pažinti save. Po šio skyrelio iš tiesų sunku suprasti, kam skirta ši knyga – įmonių vadovui ar anoniminių alkoholikų klubo konsultantui.
Skaitydamas šią knyga neišvengiamai pagalvoji apie dėl jos beprasmiškai žuvusius medžius. O norintiems ko nors lietuviškai bei tikrai verto dėmesio, telieka rekomenduoti senovės išminties semtis iš senųjų mąstytojų ir skaityti „Karo meną“, „Hakagurę“ arba „Penkių žiedų knygą“. Gero skaitymo!

Lance B. Kurke. Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis. „Obuolys“, 2005.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Kodėl Amerikoje kilo paskolų krizė?

Šią savaitę grįžusieji iš atostogų ir po savaitės ar kelių pirmą kartą perskaitę naujienas galėjo rimtai išsigąsti, kad vos per kelias dienas didžiausios pasaulio finansų rinkos atsidūrė ties žlugimo riba. Visame pasaulyje akcijų biržos pasruvo krauju (pingančios akcijos dažniausiai žymimos raudonai), daugelis didžiųjų pasaulio bankų pranešė apie galimus milijoninius ar net milijardinius nuostolius, o keletui jų netgi išpranašautas bankrotas.

Tik geriau įsiskaičius paaiškėja, kad ši krizė nėra jau tokia netikėta. Šiame straipsnyje pamėginsiu aptarti, kas slepiasi po pavadinimais „Amerikos“, „kapitalo rinkų“ ar „likvidumo“ krizė, koks jos ryšys su nekilnojamojo turto burbulo sprogimu JAV, ką iš tikrųjų padarė Didžiausių pasaulio ekonomikų centriniai bankai bei kokios prognozuojamos šios krizės pasekmės pasaulio bei Lietuvoje itin aktualioms Vidurio ir Rytų Europos rinkoms.

Krizės ištakos – nekilnojamojo turto burbulo sprogimas

Antrarūšių būsto paskolų (subprime mortgages) krizės priežastimi tapo 2005 m. JAV sprogęs nekilnojamojo turto burbulas. Po 2000–2001 m. sprogusio „dot-com“ burbulo, kai per trumpą laiką žlugo daug interneto projektų, investuotojai JAV vėl grįžo prie saugioms priskiriamų investicijų į nekilnojamąjį turtą.

Nuo 2001 m. JAV bei daugelyje kitų pasaulio rinkų prasidėjo stabilus nekilnojamojo turto kainų kilimas. Visiškai natūralu, kad kylant kainoms norinčiųjų investuoti į nekilnojamąjį turtą daugėjo, o tai dar spartino kainų kilimą.

Augimas baigėsi 2005 m. rugpjūtį, kai ilgą laiką kilusios kainos stabilizavosi keletui mėnesių, o metų pabaigoje pradėjo kristi. Spartus kainų kirtimas, priminęs Didžiosios Depresijos – iki didžiausios ekonomikos krizės – laikus, tęsiasi iki šiol ir daugelio prognozuotojų nuomone greitai neturėtų sustoti. Didžiausias nekilnojamojo turto paskolų teikėjo JAV „Countrywide Financial“ teigimu, nekilnojamojo turto sektoriaus atsigavimas tikėtinas ne anksčiau kaip 2009 m.

Antrarūšės paskolos ir krizės pradžia

Nekilnojamo turto kainų kritimas bei dėl to prasidėję sunkumai šioje srityje dirbančioms kompanijoms tikrai nebūtų galėję taip paveikti viso pasaulio finansų rinkų, jeigu ne prasidėjusi krizė antrarūšių būsto paskolų rinkoje.

Antrarūšes, dar vadinamos „antrojo šanso“, paskolos yra skirtos tiems, kurie dėl savo kredito istorijos negali pretenduoti į rinkos kaina (palūkanomis) skolintojų išduodamas paskolas. Dažniausiai tai būna kreditų negražinę ar kitų finansinių sunkumų praeityje turėję asmenys.

Dėl didesnės rizikos šios už paskolas mokamos daug didesnės palūkanos, o tai esant stabiliai ekonominei situacijai žada daug didesnį pelną skolintojams. Kuo didesnė rizika skolinti, tuo didesnės paskolos palūkanos.

Kadangi antrarūšių paskolų teikėjai dažniausiai teikia paskolas ekonomikos svyravimams jautrioms asmenų grupėms, klientų mokumo problemos iškilo netrukus po kainų burbulo sprogimo.

Dabartinę krizę sustiprino ir metodas, pagal kurį paskolos buvo struktūruojamos – paskolos gavėjas pirmus dvejus metus moka sumažintas palūkanas, o po to kas pusmetį jos yra nuolat didinamos. Jeigu gavėjo pajamos nepadidėja, jam tenka itin didelis finansinis krūvis, kurio nepakeldamas jis yra priverstas atsisakyti išperkamo nekilnojamojo turto.

Palūkanoms padidėjus daugiau nei planuota, su problemomis susidūrė didelė dalis skolininkų, o nukritus kainoms paskolų gražinimo dažnai neužtikrindavo net turto pardavimas, nes jo rinkos kaina tapo mažesnė nei paskolos dydis.

2006 m. pabaigoje prasidėjo antrarūšių paskolų teikėjų bankroto banga, kuri tęsiasi iki šiol. Nuo 2007 m. pradžios turto vertintojų „Markit“ duomenimis, blogų antrarūšių paskolų padaugėjo nuo mažiau 5 proc. iki 60 proc. ir daugiau.

Neįvertinta rizika

Nors nekilnojamojo turto kainų sprogimas ir paaiškina antrarūšių paskolų sektoriaus griūtį bei nekilnojamojo turto sektoriaus problemas JAV, lieka neaišku, kaip šio santykinai mažo sektoriaus krizė galėjo tapti „pasauline finansų rinkų“ krize.

To priežastis galima rasti pastaruoju metu finansų pasaulyje vyravusiame pelnų vaikymesi, dažnai nepaisant rizikos. Jau kurį laiką įvairūs ekspertai stengėsi atkreipti dėmesį į „rizikos ištroškusius“ investuotojus, kurie apakinti augimo daugelyje pasaulio rinkų siekė padidinti savo uždarbį, dažnai nepaisydami su didesne investicijų grąža susijusios didesnės rizikos.

Daug stambių institucinių investicinių fondų siekdami didinti pelnus dalį savo lėšų investavo į JAV nekilnojamojo turto rinką, dalis jų tapo rizikingų, tačiau potencialia labai pelningų, antrarūšių paskolų finansuotojais investuodami į su šiomis paskolomis susietus vertybinius popierius.

Kylant nekilnojamojo turto kainoms tai atrodė gana rimta investicija, tačiau visuomet buvo laukiama, kol įvyks nelaimė. Nuo 2006 metų pradžios dalies institucinių investicinių fondų vertė smarkiai krito padarydama milijoninius nuostolius.

Kas nutiko rugpjūtį?

Krizės prasiveržimas įvyko tik šį mėnesį, kai daugelis stambių bankų deklaravo būsimus nuostolius. Sukrėtimas prasidėjo tada, kai Vokietijos bankas „IKB Deutsche Industriebank AG“ pranešė apie problemas dėl investicijų į antrarūšes paskolas, bei kai antras pagal dydį Eurozonos bankas „BNP Paribas“ dėl likvidumo krizės užšaldė du institucinius investicinius fondus, kurių vertė per 1,6 mlrd. eurų.

Šis sprendimas sutapo su didžiausio JAV banko „Citigroup“ pranešimu apie 700 mln. dolerių nuostolius paskolų sektoriuje šių metų liepą ir rugpjūtį (prognozuojami banko nuostoliai trečią 2007 m. ketvirtų siekia 3 mlrd. dolerių), bei daugelio kitų finansų milžinų nuostolius.

Tačiau netgi šie nuostoliai negali paaiškinti tokių kritimų akcijų rinkose. Šiuo metu nuostoliai dėl paskolų sektoriaus problemų vertinami tik apie 35 mlrd. dolerių, o tai paaiškintų tik 0,2 proc. kritimą JAV finansų rinkose, o praėjusią savaitę JAV biržos indeksai krito apie 1,5 proc., arba 7,5 karto daugiau. Per visą krizės laikotarpį bendras pasaulio rinkų smukimas viršijo 8 proc.

Kodėl tai atsitiko? Rodos, kelis stiprius signalus apie neįvertintą riziką ir jos padarytus nuostolius vienu metu gavę investuotojai, anksčiau buvę akli, staiga praregėjo. Tokio mąsto problemos privertė daugelį investuotojų, anksčiau nepaisiusių rizikos, iš naujo įvertinti savo investicijas. Jei jie apsiriko vienoje srityje, galėjo apsirikti ir kitoje.

Tada atsitiko du dalykai. Pirma, rizikingo finansinio turto kainos krito. Antra, žmonės pradėjo pardavinėti rizikingus finansinius instrumentus ir investuoti į saugius vertybinius popierius. Kitaip tariant, žmonės mažiau pirko akcijų ar kitų rizikingų vertybinių popierių ir dažniau rinkosi saugias vyriausybių obligacijas ar tiesiog nusprendė laikyti pinigus bankuose.

Likvidumo krizė

Pasikeitęs investuotojų elgesys pakeitė situaciją bankuose. Dėl indėlių padaugėjimo padidėjos pinigų kiekis, įšaldytas banko rezervuose. Pasikeitė bankų elgesys ir tarpbankinių paskolų rinkoje – rinkoje vyraujant netikrumui ir sutrikimui jie mažiau norėjo skolinti kitiems bankams, dėl to pinigų kiekis rinkose dar sumažėjo.

Pinigų kiekio mažėjimas finansų rinkose sukėlė procesą, vadinamą „likvidumo“ krize. Nesiekdami mokslinio tikslumo likvidumą galime apibrėžti kaip lengvumą turtą paversti mokėjimo priemonėmis – pinigais: likvidus turtas yra lengvai parduodamas.

Kad finansų rinko funkcionuotų gerai, vertybiniai popieriai turi būti lengvai perkami ir parduodami. Kai likvidumas „išdžiūsta“ – finansų rinkos nustoja funkcionuoti. Pinigų kiekio, laisvai plaukiojančio rinkose, sumažėjimas lėmė likvidumo sumažėjimą ir taip lėmė nuosmukį daugelyje pasaulio rinkų.

Centrinių bankų įsikišimas

Bent jau kol kas krizės augimą sustabdė centrinių bankų įsikišimas. Per kelias dienas centriniai bankai įvairiose pasaulio šalyse pinigų rinką papildė daugiau nei 326 mlrd. dolerių. Bankams pavyko normalizuoti padėtų pinigų rinkose, bei numušti tarpbankinių paskolų palūkanas. Netrukus po injekcijų atsigavimo ženklus parodė ir daugelis finansų rinkų.

Didžiausia injekciją – 207,5 mlrd. eurų – padarė Europos Centrinis bankas, siekdamas tarpbankinių paskolų palūkanas numušti iki artimų bazinei palūkanų normai, kuri euro-zonoje yra 4 proc. Mažesnes injekcijas atliko ir JAV, Kanados, Šveicarijos, Japonijos, Singapūro centriniai bankai.

Tokio mąsto operacijos nėra įprastas reiškinys. Paskutinį kartą panašaus dydžio injekcijos buvo vykdomos po tragiškų rugsėjo 11 d. Įvykių, kai dėl techninių kliūčių nedirbo keletas stambių Niujorke įsikūrusių bankų, todėl didelės lėšos buvo kelioms dienoms įšaldytos jų sąskaitose.

Krizės pasekmės

Nors dar neaišku, ar krizė tikrai jau baigėsi, aktyviai diskutuojama dėl pasekmių pasaulio ekonomikai. Visuotinai sutariama, kad krizė atvėsins kredito rinkas visame pasaulyje, įnešdama daugiau drausmės, tačiau neaišku kaip tai paveiks kitas rinkas.

Daugelis ekspertų nemano, kad pasunkėsiantis skolinimasis gali vesti prie pasaulio ekonomikos sulėtėjimo. Keletą pastarųjų metų įmonės visame pasaulyje demonstravo aukštus pelnus, todėl tolesnes investicijas turėtų sugebėti finansuoti iš nuosavų lėšų. Apie kapitalo „perteklių“ Lietuvos bei regiono rinkose yra užsiminę ir Lietuvos ekonomistai.

Vis dėlto yra šiek tiek nerimaujama dėl augančių rinkų, kadangi jų augimas iš dalies buvo finansuojamas paskolomis.

Taip pat pasaulyje laukiama ir keleto perdaug rizikavusių investicinių fondų žlugimo. Dauguma fondų turėtų ištverti krizę ir netgi turi potencialo sustiprėti pasinaudoję bankrutuojančių konkurentų išpardavimais.

Lietuvos krizė taip pat neturėtų stipriau paliesti. Rizikingų antrarūšių paskolų Lietuvoje beveik nėra, todėl masinio nemokumo problemos labai mažai tikėtinos, o sugriežtinta skolinimo tvarka gali išeiti į naudą, nes pristabdytų nekilnojamojo turo bumą.

Investiciniai projektai taip pat neturėt sustoti, nes jie dažnai finansuojami bent iš dalies Europos sąjungos fondų lėšomis, o ir patys verslininkai, kaip jau buvo minėta, Lietuvoje tikrai nejaučia kapitalo stygiaus.

Nereikia nerimauti ir dėl Lietuvoje veikiančių bankų likimo. Lietuvos ir net juos valdantys užsienio (daugiausia Švedijos) bankai yra smulkūs pasauliniais mastais, todėl liko rizikingų didžiųjų bankų žaidimų nuošalyje.
Panašus krizės poveikis bus ir kaimyninėse – Rytų ir Vidurio Europos rinkose.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Kelias į pergalę: „Penkių žiedų knyga“

Tik pasirodžius Miyamoto Musashi „Penkių žiedų knygos“ angliškam vertimui, ši knyga tapo pogrindine Amerikos verslo bendruomenės klasika. Iš jos JAV mokėsi bendrauti su Japonijos korporacijomis. „Volstrite žmonės klauso, kai Musashis kalba“, – taip apie šį veikalą yra rašęs žurnalas „Time“.

Dėstydamas savo mintis apie kardo valdymo meną, pergalę bei dvasingumą legendinis kardo meistras Miyamoto Musashi tenorėjo nurodyti orientyrus savo pasekėjams ir ateities samurajų kartoms einant kardo keliu ir nenutuokė rašąs šedevrą, kuris bus analizuojamas po daugelio metų įvairių profesijų žmonių.

Tai, kad knyga skirta pirmiausia einantiems Rytų dvikovų keliu, ją paverčia sunkiai perprantama ieškantiems gyvenimiškos išminties, todėl tik pradedantiems gilintis į strategijos meną geriau rinktis šiek tiek lengvesnius Sun Tzu, Niccolo Machiavelli ar Calro von Clausewitzo veikalus.

Vien perskaityti „Penkių žiedų knygą“ neužtenka, reikia ją pajausti. Didžiausia malonumą, be abejo, patirs tie skaitytojai, kurie jau turi sukaupę nemažą kovos patirtį, ir visai nesvarbu, kokios tai buvo kovos – ringe, rinkoje ar per rinkimus. Ne veltui kardo meistras knygoje nuolat kartoja frazę – „turite kruopščiai tai ištyrinėti“. Kovos kelias nėra lengvas kelias ir reikalauja įsigilinimo.

Musashi teigia, kad būtina nuolat mąstyti apie viską, kaip apie galimybę nužudyti priešininką. Taip jis ragina savo mokinius nenukrypti nuo pagrindinio kario tikslo.

„Dorai mąstykite“, „veržkitės į kelią“, „prisilieskite prie visų menų“, „pažinkite visų profesijų kelius“, „išmokite pasverti privalumus ir trūkumus“, „lavinkite nuojautą“, „pamatykite nematoma“, „atkreipkite dėmesį net į smulkmenas“, „nedirbkite beprasmių darbų“ – tai devynios taisyklės kaip įgyvendinti Musashio mokymą praktiškai. Laikydamiesi šių taisyklių bei perpratę tikrąjį kario kelią tapsite nenugalimi.

Miyamoto Musashi (1584–1645) buvo garsus kardo meistras ir dailininkas. Jis išvystė dviejų kardų kovos stilių „Du dangūs“ ir keliaudamas po Japoniją laimėjo daugiau nei 60 dvikovų su skirtingų kovos menų meistrais. „Penkių žiedų knygos“ autorius taip pat Eiji Yoshikawa novelės „Musashis“ pagrindinis herojus. „Penkių žiedų knyga“ tapo įkvėpimo šaltiniu naujai kuriamam kompiuteriniam žaidimui.

Miyamoto Musashi. Penkių žiedų knyga. „Obuolys“, 2007.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Sarkozy „Liudijimas“ – menas ir politika

Prancūzijoje jei ne kiekvienas, tai bent kas antras, aukštas politikas jaučią pareigą parašyti ir išleisti knygą. Priešingai nei Lietuvoje politikų su kieno nors pagalba dažnai rašomi memuarai ir panašus pigus skaitalas, šios knygos dažnai turi pretenzijų ir į ideologinę ar net meninę vertę.

Pareigos knygai jausmas matyt nesvetimas ir dabartiniam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy – pirmoji jo knyga, garsaus Prancūzijos politiko George Mandel biografija, buvo išleista dar 1995 metais. Vos prieš kelis mėnesius, rinkiminės kompanijos viduryje, pasirodžiusi ketvirtoji jo knyga „Liudijimas. Prancūzija dvidešimt pirmajame amžiuje“ susilaukė nemažo politikos komentatorių dėmesio.

Knygos pavadinimas parinktas labai taikliai. Sarkozy yra turbūt pirmasis prezidentas išdrįsęs savo knygoje kalbėti apie meilę žmonai, apie jų išsiskyrimą ir po jo sekusį susitaikymą su dabartine pirmąja ledi Cécilia Sarkozy. Šios knygos skaitymas tai tarsi pažintis su jaunu iš pažiūros laimingu vyru, kurio geras humoro jausmas yra jo politinės programos dalis.

Pro amerikietiška Prancūzija?

Tik išversta į anglų knyga susilaukė didelio JAV bei Britanijos komentatorių susidomėjimo. Pirmą kartą JAV bei Britanijos istorinės bei idėjinės priešininkės Prancūzijos, tuomet dar būsimasis, prezidentas prabilo apie būtinybę stiprinti ryšius su anglosaksiškomis šalimis.

Sarkozy teigia neketinantis atsiprašinėti už tai, kad „jaučia artimumą geriausiai pasaulyje demokratijai“. Beveik prieš metus, rugsėjo 11 penktųjų metinių minėjimo metu, Sarkozy jau nustebino visą pasaulį ir Prancūzijos ministrą pirmininką Dominique de Villepiną kritikuodamas prancūzus už jų arogantišką poziciją karo su terorizmu atžvilgiu.

„Liudijime“ Sarkozy pratęsia Prancūzijos užsienio politikos kritiką. Anot jo, šalys vienijamos bendros revoliucinės praeities ir respublikonizmo tradicijos negali sau leisti nieko kito, kaip tik tvirtos draugystės.

Prancūzija yra skolinga JAV už išvadavimą iš nacių okupacijos 1944 metais – mano Prancūzijos prezidentas. Be istorinės skolos abi šalis turėtų artinti interesai bei bendri iššūkiai – terorizmas, branduolinio ginklo plitimas bei Kinijos, Indijos ir Brazilijos iškilimas.

Vis dėlto, Sarkozy negaili ir kritikos JAV drąsiai kalbėdamas apie pasaulio didžiausios teršėjos aplinkosaugos politikos nesėkmes.

Naujas vaidmuo Prancūzijai

Suartėjimas su JAV tėra tik vienas iš žingsnių Sarkozy projektuojamame Prancūzijos užsienio politikos peržiūrėjime. Atvirai deklaruodamas savo pažiūras Sarkozy kaktomuša susiduria su Prancūzijos užsienio politikoje nuo pat II pasaulinio karo dominavusiais Gaulistais bei arabistinės tradicijos atstovais.

Sarkozy pabrėžia būtinybę paremti Izraelį. „Mes negalime paversti savo santykių su Izraeliu priklausomų nuo mūsų pozicijų sustiprėjimo ar susilpnėjimo Arabų visuomenėse“ – teigia prezidentas.

Jis ragina baigti neaiškiais tinklais bei asmeniniais ryšiais su politiniais lyderiais paremtus santykius su Afrikos šalimis ir gina demokratiškesnę ir skaidresnę Prancūzijos užsienio politiką.

Jis netgi ragina daugiau nuolaidumo ginant prancūzų kalbą, pabrėždamas, kad prancūzai turėtų būti pasiruošę dažniau kalbėti angliškai. Toks pareiškimas rinkimų metu buvo tikrai drąsus žingsnis kalbos klausimu itin konservatyvioje Prancūzijoje.

Bėgimas nuo globalizacijos

Sarkozy dar griežtesnis kritikuodamas Prancūzijos vidaus politiką. Per 25-kerius metus Prancūzija tapo sustingusia visuomene, kurioje darbas nebėra vertybė. Kol visa likusi Europa bandė prisitaikyti prie globalizacijos sąlygų, Prancūziją ją neigė slėpdamasi už griaunančio antiliberalizmo credo. Šalis, rašo Sarkozy, „negali elgtis kaip galų kaimas apsuptas romėnų stovyklų“, kadangi „tik Asterikso animaciniame filme galų kaimas laimi“.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir mažumų politikai. Vengrų emigranto sūnus iš Graikijos žydo anūkas Sarkozy yra pats patyręs sistemos sukuriamus sunkumus. Dukart vidaus reikalų ministras negaili kritikos vyraujančiai tradicijai iš viso neigiančiai mažumų egzistavimą. Anot Sarkozy, nemokšiška politika paskatino naujųjų getų atsiradimą didžiuosiuose Prancūzijos miestuose ir tapo pagrindine 2005 metų riaušių priežastimi.

Iš dalies Sarkozy problemas sieja ir su sekuliaristine tradicija, puoselėjančia bažnyčios ir valstybės atskyrimo modelį.

Sarkozy siūlo pertvarkyti socialinį šalies modelį ir atgaivinti ekonomiką. Jo planas numato sumažinti socialines garantijas bei mokesčius, panaikinti apribojimus darbuotojų samdymui,sumažinti valstybės išlaidas. Vis dėlto vadinti Sarkozy liberalu dar anksti. Pramonės srityje jis lieka aktyvios intervencinės valstybės politikos šalininkas.

Nors daugelis ekspertų šias idėjas laiko perdėm optimistiškomis, tačiau pripažįsta, kad siūlomos reformos yra daugiau nei būtinos.Šią būtinybe puikia suvokia ir Sarkozy.

Politikai – rašeivos ar menininkai

Turbūt nėra kitos tokios šalies kaip Prancūzija, kurioje plunksna ir kardas, politika ir literatūra turėtų tiek daug bendro. Sarkozy knygos tėra trumpas fragmentas ilgoje meno ir galios sumišimo istorijoje kurios ištakas galima pastebėti dar enciklopedistų ir prancūzų revoliucijos laikais.

Vienas romantizmo pradininkų prancūzų literatūroje, politikas Rene Chateaubriand (1768 – 1848)visada norėjo būti ministrų kabineto nariu. Novelistas ir įtakinga persona Paryžiuje André Malraux siekė tapti toks pat garsus ginklo naudojimu kaip ir savo novelėmis.

Rašymas Prancūzijoje visada buvo šalia politikos. Nuo Richelieu, kuris norėjo būti scenaristu, iki Malraux kūrybos pakerėto prezidento de Gaulle. Nuo I pasaulinio karo laikų ministro Clemenceau, iki François Mitterrando.

Filosofas ir rašytojas Bernard-Henri Lévy yra Prancūziją pavadines “keista šalimi, kur rašytojams nesiseka politikoje, o politikos vyrai yra nevykę rašytojai.” Keisčiausia yra tai, kad daugelis jų knygas „memuarus“ pradeda rašyti dar prieš ateidami į valdžią.

Nicolas Sarkozy. “Testimony. France in the Twenty-First Century”. Pantheon Books, 2007.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Adolfas Hitleris – istorija perrašyta

„Adolfas Hitleris buvo pradėtas laukinės aistros naktį. Provincijos mergina Klara jautėsi pastūmėta pažadinti savo pusiau miegantį vyrą Aloisą Hitlerį ir paskatinti jį nepaprastam geismui. Pora nebuvo patyrusi nieko panašaus kaip tą 1888-ųjų liepos naktį, kuri buvo laukinė kaip „audra jūroje“.

Taip Adolfo Hitlerio sukūrimo sceną perkuria amerikiečių rašytojas Normanas Maileris. Novelė „Tvirtovė miške“ („The Castle in the Forest“), kurioje pasakotojas, buvęs SS karininkas, vardu Dietrichas, skaitytojui atskleidžia paslaptimis apipintą Hitlerio jaunystės istoriją, tikrai nėra jauno autoriaus noras išgarsėti skandalinga knyga. 84 metų knygos autorius yra vienas žinomiausių Amerikos rašytojų, įvairių apdovanojimų, tarp kurių net dvi Pulitzerio premijos, laimėtojas.

Knyga sukėlė nemažą pasipiktinimą Amerikoje ir Europoje, kur Hitlerio vykdyta politika dar gyva vyresniosios kartos žydų atmintyje. Temos pasirinkimas nustebino ir daugelį literatūros kritikų, kurie iškart pasirodžius knygai pasipylusiose recenzijose sutartinai teigė, kad N. Maileris į senatvę neprarado savo aštrumo.

Kaltinimų antisemitizmu autoriui pavyko išvengti dėl tos pačios priežasties, kaip ir Sachai Baronui Cohenui, vaidinančiam garsųjį kazachų žurnalistą Boratą ir dainuojančiam daineles apie žydų mėtymą į šulinį. Normanas Maileris yra žydų kilmės.

Mažasis fiureris

Hitleris knygoje daugiausia vaizduojamas dar vaikas, daugiau veikiamas nei veikiantis. Bet, žinoma, skaitytoją domina ženklai, prognozuojantys būsimo fiurerio iškilimą.

Ženklai yra dvejopi. Pirmiausia tai įtaka, sutrikdžiusi vaiko emocinį augimą. Emocinio žalojimo mechanizmas akivaizdus: žiaurios tėvo bausmės, kurios padvigubėja pabėgus jo broliui, vyresniosios sesers Angelos, kuri kartais gali būti užjaučianti ir geidžiama, žeminamai vadinamas mažu smirdžiumi.

Antra, ženklai, nurodantys į būsimą demagogo ir diktatoriaus karjerą. Nesuvaldomo politinio blogio portretas atskleidžiamas mažojo Hitlerio, vieno miške riaumojančio ant medžių ir rodančio savo balso galią, bei paauglio Hitlerio, iš širdies studijuojančio nacionalisto istoriko Heinricho Treitschke‘o darbus, paralelėmis. Parodomas ir bažnytinio choro choristas Hitleris, sujaudintas pirmą kartą jausdamas ritualizuotą galią, įkūnytą vienuolyno abato asmenyje. (Autorius papasakoja ir apie svastiką, buvusio abato simbolį, iškaltą ant akmeninių vienuolyno vartų.)

Faktai ar autoriaus fantazija

Dalis „pranašiškų“ Hitlerio vaikystės fragmentų knygoje yra paremti istoriniais šaltiniais, dalis yra sugalvoti, tačiau labai tikėtini. Dar kiti fragmentai yra akivaizdžiai išgalvoti, o tai knygos tikrai nepuošia.

Knyga kartu paverčia istoriniu šaltiniu, nors tai neįprasta novelėms – pateikiamas literatūros sąrašas. Autorius nurodo visus šaltinius, kuriais rėmėsi rašydamas knygą. Vis dėlto šis moksliškumas neturėtų apgauti. Ypač mažiau apie Hitlerio gyvenimą žinantiems skaitytojams gresia būti suklaidintiems šios dokumentiškumo fikcijos.

N. Maileris, rodos, tyčia lenda į mažiausiai ištyrinėtas sritis. Hitleris visada norėjo savo kilmę išlaikyti paslaptyje ir atrodyti tarsi siųstas likimo politinis genijus, iškilęs iš niekur. Niekas neturi žinoti, „iš kur aš esu ir kas buvo mano šeima“, įsakė jis 1930 m. Jo protėviai buvo kuklūs kaimiečiai iš miškingosios Austrijos dalies netoli sienos su Bohemija.

Iki galo nėra žinoma, kas buvo Hitlerio senelis iš tėvo pusės. Spekuliacijos, kad tai galėjo būti žydas iš antro pagal dydį Austrijos miesto Grazo, netgi paskatino SS vadovą Himmlerį 1942 m. rugpjūtį ieškoti Hitlerio šaknų. Gandų tikrinimas nedavė rezultato, tačiau tapo atspirties tašku N. Maileriui. Novelės pasakotojas, buvęs esesininkas, prisimena, kaip Himmlerio įsakymu vykdė tyrimą Austrijoje. Tai paaiškina, kaip pasakotojas gavo visą šią informaciją bei kodėl jam žinomos dabartiniams istorikams neprieinamos paslaptys.

Istorijos peržiūrėjimas

Knygos pasirodymo sukelta diskusija paskatino svarstymus, kad galbūt laikas peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo istoriją ir atsisakyti kai kurių tabu. Štai visai neseniai vienas Vokietijos istorikas pasiūlė perleisti garsiąją Hitlerio knygą „Main Kampf“ („Mano kova“).

Istorikas pasiūlė „Mein Kampf“ oficialų leidimą naudoti kaip prevencinę priemonę prieš neonacius, kurie dabar gali interpretuoti šį veikalą kaip nori.

Horsas Mölleris, Šiuolaikinės istorijos instituto Miunchene direktorius, nori matyti Hitlerio veikalą, perleistą akademiniu formatu su išsamiais komentarais. „Kol nėra prieinamas kruopščiai paaiškintas „Main Kampf“ leidimas, nebus galo dažnai primityvioms spekuliacijos apie tai, kas ten parašyta“, – teigia istorikas.

Kiti vokiečių akademikai šį pasiūlymą vertina labai kritiškai. Wolfgangas Benzas, Antisemitizmo tyrimų centro direktorius, išvadino šią idėją absurdiška. Anot jo, neįmanoma paaiškinti 800 puslapių Hitlerio monologo apie iškreiptai suvokiamą pasaulį. „Po kiekvienos eilutės reikėtų rašyti, kad čia Hitleris yra neteisus, o štai čia Hitleris visiškai nusišneka ir t. t.“, – mano antisemitizmo specialistas.
Hitlerio istorijos pasakojimas bei Antrojo pasaulinio karo istorijos vertinimas visada buvo prieštaringas. Austrų istorikas Friedrichas Heeras yra perspėjęs vengti „metafizinių“ Hitlerio elgesio paaiškinimų, nes taip jis pašalinamas iš istorinės atsakomybės srities. Taip istorikas, pats būdamas katalikas, reagavo į 1945 m. popiežiaus Pijaus XII kalbą apie „Šėtono pasireiškimą nacionalsocializme“. Šis perspėjimas išlieka aktualus ir šiandien.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Vaikai žudikai

Nors vaikai kariniuose konfliktuose dalyvavo per visą žmonijos istoriją, tik moderniais laikais iškilo jaunųjų karių sugrąžinimo į visuomenę problema. Vaikų – kareivių problema pastarąjį dešimtmetį buvo nuolat gvildenama Vakarų žiniasklaidos, tačiau tik dabar pradėta išsamiai domėtis, kas verčia jaunus žmones papildyti kariuomenių gretas.

Anot 2007 metų Pasaulio banko parengtos Pasaulio plėtros ataskaitos pasaulyje yra apie 1,5 milijardo žmonių kurių amžius nuo 12 iki 24 metų. 1,3 milijardo iš jų gyvena besivystančiose šalyse. Tai reiškia, jog dauguma jaunų žmonių auga visuomenėse, stokojančiose elementarių švietimo bei įsidarbinimo galimybių.

Daugelyje pasaulio dalių, ypač Sacharos Afrikoje, vaikų, augančių konfliktų kamuojamose visuomenėse problema ypač paaštrėjo po Šaltojo karo pabaigos. Konfliktų aplinkoje augantys vaikai negauna išsilavinimo ir neįgyja tolimesniam gyvenimui reikalingų įgūdžių. Tai apsunkina jų tolesnę integraciją į visuomenę, todėl jie prisijungia prie įvairių nereguliarių karinių grupių.

Tai pastebi ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius savo 2001 metų raporte dėl ginkluotų konfliktų prevencijos. Jame teigiama, kad „jaunimas su menku išsilavinimui be įsidarbinimo perspektyvų yra puiki dirva konflikto šalims rekrutuoti naujus narius. Vilties dėl geresnės ateities neturėjimas gali paskatinti jų susvetimėjimą ir padaryti juos imlius meilikavimui tų, kurie pasisako už karinius konfliktus“.

Šios mintys buvo sutvirtintos JAV antropologo Paulo Richardso, kuris masinę jaunimo militarizaciją Vakarų Afrikoje aiškina kaip rezultatą bendros jaunimo krizės, kilusios dėl korupcijos, apmaudo ir neišsipildžiusių vilčių sietų su nepriklausomybės atgavimu.

Šiandien, kai daug jaunų žmonių Vakaruose globalizaciją sieja su naujomis galimybėmis, daugelis kitų (ypač besivystančiose šalyse) jaučiasi neturintys galimybės, jie nageli keliauti ir pasinaudoti globalizacijos privalumais.

Demografiniai pokyčiai

Gyventojų skaičiaus spartus augimas laikoma viena iš priežasčių, kodėl vis daugiau jaunų žmonių įsitraukia į kariniu konfliktus. Anot 2007 m. Pasaulio plėtros ataskaitos, per artimiausius 20 metų jaunų žmonių skaičius konfliktiniuose regionuose (Palestina, Irakas, Jemenas) dramatiškai išaugs.

Kaip pabrėžia Samuelis Huntingtonas savo knygoje „Civilizacijų konfliktas“, „jaunimo prisipildymas“ prisidėjo prie musulmonų pasaulio radikalizacijos: „Svarbiausia veiksnys yra demografinis… bendrai šnekant, žmonės, einantys žudyti kitų žmonių, yra vyrai tarp 16 ir 30 metų“.

Anot mokslininko, tai, kad nuo septintojo dešimtmečio smarkai išaugo gimstamumas Vidurio Rytuose, galėjo lemti politinį nestabilumą regione bei terorizmo išplitimą. Vokiečių sociologas Gunnaras Heinsonas teigia, kad jaunimo “prisipildymas” pasireiškia tada, kai 30- 40 proc. šalies gyventojų sudaro jauni vyrai nuo 15 iki 29 metų amžiaus – potencialių karių skaičius pasiekia kritine ribą.

Neseniai Berlyno instituto atliktas tyrimas parodė kitą pavojingą tendenciją – vienišų jaunų vyrų skaičiaus augimas Rytų Vokietijoje sutampa su neonacių gretų augimu. Jaunų vyrų skaičiaus augimas bei moterų trūkumas, be Vokietijos, nustatytas ir Rusijoje, Kinijoje, Irane ir kitose Vidurio Rytų valstybėse.

Nors ryšys tarp demografijos ir smurto sunkiai įrodomas, vis dėlto karinių konfliktų praktika leidžia apie tai kalbėti. Antai Siera Leonės pilietinio karo pabaigoje 63 proc. gyventojų buvo iki 25 metų amžiaus.

Jaunimas armijoje

Nors visuotinai sutariama, kad jaunimas yra įtraukiamas į karinius konfliktus daugelyje pasaulio regionų, nėra tikslių skaičių, kiek 15-24 metų jaunuolių yra įtraukti į karinius veiksmus. “Amnesty International” duomenimis, „apie 300 000 vaikų ir jaunuolių iki 18 metų šiuo metu dalyvauja kariniuose konfliktuose, vykstančiuose daugiau nei 30 skirtingų šalių“. Šalyse, kuriose vyksta kariniai konfliktai, iš viso gyvena apie 300 mln. vaikų iki 18 m. amžiaus. Kai kurie kareiviai tėra vos 7 metų.

Daugybė vaikų ir jaunuolių buvo paimti į vyriausybines bei sukilėlių armijas tokiose šalyse kaip Afganistanas, Kolumbija, Salvadoras, Etiopija, Hondūras, Gvatemala, Libanas, Mozambikas, Nepalas, Nikaragva, Ruanda, Siera Leonė, Šri Lanka ar Uganda. Tarptautinės darbo organizacijos atliktas tyrimas parodė, kad du iš trijų kariaujančių vaikų į kariuomenę atėjo savo noru.

Normalių socialinių institucijų žlugimas apsunkina jaunuolių tapsmą suaugusiais. Kariuomenė daugeliui jų tampa prieglobsčiu. Būti vienoje iš kovojančių pusių yra saugiau nei būti stebėtoju mūšio zonoje. Kita dažna ėjimo į kariuomene priežastis – pinigai. Daugelis vyresnių jaunuolių tampa atsakingi už savo šeimas po tėvų mirties. Konfliktų zonose kariuomenė yra turbūt vienintelis darbdavys, samdantis dažnai nieko nemokančius dirbti paauglius. Vaikų grobimas ir prievartinis rekrūtavimas yra būdas, kuriuo savo karjerą pradeda trečdalis jaunųjų žudikų. Grobimai dažni Kolumbijoje, Darfuro regione (Sudanas), Šri Lankoje bei šiaurės Ugandoje. Kovojančios pusės pagrobia dar mažus berniukus ir įkalina juos treniruočių stovyklose. Atskirti nuo šeimų ir kaimo bendruomenių vaikai paverčiami negailestingais žudikais. Net ištrūkę iš kariuomenės vaikai sunkiai sugeba vėl integruotis į visuomenę.

Prarastoji karta

Ekspertai, tiriantys konfliktų apimtas visuomenes, jaunimo kartą, augančią besivystančiose šalyse, pavadino „prarastąja karta“. Neturinčių išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybių jaunų žmonių perspektyvos tikrai atrodo niūrios. Kaip teigia buvęs kovotojas ir Ugandos aktyvistas Rabwni, ginklo nešiojimasis suteikia „savigarbos jausmą”.

Pokyčiai visuomenėse dažniausiai siejami su naujos kartos atėjimu. Kokią visuomene kurs vaikų karių karta, baisu prognozuoti. Vieno jauno palestiniečio savižudžio sprogdintojo tėvas yra pasakęs: „Ši karta užaugo tarp sprogimų, šūvių, smurto ir griovimo, tad ko galima iš jų tikėtis?“

Straipsnis publikuotas lrytas.lt.

Būti „blogeriu“ Irane: kelias į laisvę ar į kalėjimą

Visas pasaulio šalis išrikiavus pagal įdomumą, Iranas neabejotinai turėtų atsidurti šio sąrašo viršuje. Šalyje, kurioje yra neigiamas holokaustas, nepripažįstama Izraelio teisė egzistuoti bei uždrausta klausyti Erico Claptono bei kitos nykios vakarietiškos muzikos, susiformavo turbūt stipriausia pasaulyje blogerių bendruomenė.

Kai JAV, Jungtinės karalystės ar Lietuvos blogeriai dar tik kalba apie tai, kad ateityje interneto dienoraštis (blogas) pakeis tradicinę žiniasklaidą, Irane tai jau yra tikrovė. Šalyje, turinčioje per 70 mln. gyventojų, šiuo metu veikia per milijoną blogų, apie 100 tūkst. jų yra aktyvūs. Daugumą šių dienoraščių rašomi persiškai (farsi kalba). Prieš daugiau nei metus antrąją vietą užleidusi kinų kalbai, šiuo metu farsi yra trečia pagal naudojimą interneto dienoraščiuose.

Be itin sparčios plėtros, iraniečių blogerių bendruomenė išsiskiria ir politine bei kultūrine įtaka. Persų, anglų, prancūzų ar kitomis kalbomis rašomi iraniečių blogai tapo realia alternatyva Teherano kontroliuojamai Irano žiniasklaidai, o interneto erdvė, iraniečių vadinama „Weblogistanu“ – alternatyva autoritariniam Iranui. Prieš daugiau nei metus pasirodžiusi iraniečio Nasrinos Alavio knyga „We Are Iran: The Persian Blogs“ („Mes esame Iranas: persiški blogai“) atskleidė, kad Irane auga jauna išsilavinusi karta, trokštanti atskaitingos valdžios ir teisės viršenybės.

Saugi erdvė

2001 m. rugsėjį jaunas Irano žurnalistas, ką tik persikėlęs į Kanadą, sukūrė vieną pirmųjų interneto dienoraščių gimtąja persų kalba, kuriame aprašė, kaip reikia susikurti blogą. Per mažiau nei šešerius metus vadinamųjų blogų padaugėjo iki milijono. Kaimyniniame Irake praėjusių metų pabaigoje buvo tik apie 50 žinomų interneto dienoraščių rašytojų. Blogas Irane tenkina tuos visuomenės poreikius, kurių negali tradicinė Irano žiniasklaida. Internetas suteikia iraniečiams galimybę laisvai rašyti įvairiausiomis temomis nuo esminių visuomenės problemų iki pačių kvailiausių pastebėjimų.

„Aš kuriu blogą tam, kad galėčiau kvėpuoti dusinančioje visuomenėje… Visuomenėje, kur kiekvienas gali patekti į istorijos skerdyklą vien tik už galvojimą. Aš rašau, kad nepradingčiau neviltyje, kad galėčiau jaustis esanti kažkur, kur mano teisingumo šauksmas gali būti išgirstas. Rašau blogą tam, kad galėčiau rėkti, verkti, juoktis ir daryti tai, ką jie atėmė iš manęs šiandieniniame Irane“, – rašo viena Alavio cituojame blogerė.

Blogas – tai tualeto siena

Persiškos blogerių bendruomenės šaknys glūdi nepriklausomos žiniasklaidos suklestėjimo 1997 m. laikotarpyje rezidentu išrinkus Mohammedą Khatami. Daugybė laikraščių pradėjo skelbti kritiškus komentarus bei drąsius, dažnai neapgalvotus, tiriamuosius straipsnius. Valdantieji mulos, tikroji Irano valdžia, vadovaujama aukščiausiojo lyderio Ajatolos Ali Khamenei, greitai smogė atgal, uždarydami daugiau nei 100 laikraščių, įkalindami jų redaktorius ir žurnalistus. Šiuo metu daug žinomų žurnalistų rašo savo blogus. Išpopuliarėjus blogams beveik išnyko užrašai nuo Teherano viešųjų tualetų – necenzūruojamos viešosios erdvės – sienų.

Keletas priežasčių lėmė tai, kad Irane blogų rašymas buvo toks produktyvus. Per 90 proc. visų Irano gyventojų yra raštingi, o daugiau nei 70 proc. jų yra jaunesni nei 30 metų. Pigūs kompiuteriai iš Azijos prieinami daugeliui, o interneto kavinių tiesiog apstu.

Į kalėjimą už blogo rašymą

Oficialioji valdžia ilgai beveik nekontroliavo interneto erdvės ir tik pastaruosius metus pradėjo kištis į skaitmeninę erdvę. Vis dėlto šis kišimasis nėra labai veiksmingas, nes blogeriai dažnai naudojasi užsienio serveriuose veikiančiomis paslaugomis. Primesti tokias sąlygas Vakarų interneto paslaugų teikėjams, kokias primetė Kinija, Iranui tikrai nepavyks. Vienintelė alternatyva – atsijungti nuo pasaulinio tinklo. Pastaruoju metu mulos svarsto šią ir ketina sukurti Irano intranetą.

Informacijos filtravimas ir vietinių serverių išjungimas nėra vienintelis būdas, kuriuo Teheranas mėgina pažaboti blogerius. 2003 m. Iranas tapo pirmąją šalimi, įkalinusia žmogų dėl jo rašomo interneto dienoraščio. Buvo suimta per 20 blogų autorių, kurių vienas nuteistas 14 metų kalėti už „šnipinėjimą ir pagalbą užsienio šalių kontrrevoliucionieriams“. Kitas blogeris gavo metus kalėjimo ir 124 kirčius už komiškus politinius komiksus savo bloge.

Vis dėlto jokios represijos nepadeda – interneto dienoraščių nuolat daugėja. Daugelis autorių pasislėpė po įvairias slapyvardžiais ir toliau drąsiai kritikuoja valdžią.

Aukštas Irano teisininkas Ajatola Hashemi Shahroudi neseniai internetą pavadino „Trojos arkliu, nešančiu priešus savo pilve“. JAV mokslininkai jau kurį laiką domisi šiuo fenomenu ir svarsto, kaip puoselėti blogų kultūrą visuose Vidurio Rytuose.

Kova su JAV propaganda

Iraniečių blogerių bendruomenės savo kritiškumą ne tik Irano bet ir kitų šalių atžvilgiu įrodė ir reakcija į neseniai Lietuvos kino teatruose rodytą filmą „300“, kuriame vaizduojamas 480 m. per. Kr. vykęs Termopilų mūšis, per kurį 300 spartiečių tik po ilgos kovos nugalėjo kur kas didesnė persų kariuomenė.

Iraniečius gyvenančius JAV ir Kanadoje papiktino tai, kaip vaizduojami persų kariai, iškraipoma istorija bei žeminama Persijos kultūra, todėl jie pradėjo aktyvią kampaniją, nukreiptą prieš šį filmą. Šią kovą palaikė ne tik Irane gyvenantys blogeriai, bet ir oficialioji Irano valdžia, pavadinusi filmą „apiplėšiančiu Irano istorinę praeitį bei įžeidžiančiu šią civilizaciją“.

Vienas Kanadoje gyvenantis Iranietis pasiūlė alternatyvą protestams, sukurdamas „Google bombą“. Informacijos apie filmą ieškantys internautai tinklalapyje „300themovie.info“ rasdavo ne filmo kūrėjų informaciją, o profesionalų Irano kultūros pristatymą panaudojant įvairias vaizdines priemones.

Prezidento Ahmadinejado blogas

Praėjusiais metais prie Irano blogerių bendruomenės prisijungė ir prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas. Jo blogas rašomas keturiomis kalbomis – persų, arabų, anglų ir prancūzų. Angliškoje blogo versijoje paskutinis įrašas yra šių metų kovo 16 d. atsakymas JAV kareivio motinai.

Bloge taip pat galima rasti ir skaitytojų vertinimus bei komentarus. Tarp jų yra ir kritikos dabartiniam Irano prezidentui. „Tu esi kvaiša, tikiuosi, greitai mirsi. Linkėjimai iš Švedijos. Aš myliu laisvę, ateizmą ir kapitalizmą“, – rašo komentatorius, slapyvardžiu Kungenas. Tiesa, argumentuotos kritikos rasti nepavyko.

Prezidento bloge galima rasti ir nuorodų į oficialius Irano institucijų tinklalapius su nuolat atnaujinamomis ir informatyviomis angliškomis versijomis.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Moterų stygius maitina Rytų Vokietijos neonacius

Seksualinis nusivylimas maitina fašizmą, teigia „Der Spiegel“ komentuodamas Berlyno instituto atliktą tyrimą, parodžiusį, kad ekonomiškai mirštantį Rytų Vokietijos regioną palieka vis daugiau moterų. To rezultatas – nauja seksualiai nepatenkinta vyrų dominuojama varguomenė, kurios didelė dalis nusiraminimą randa neonacių judėjime.

Problema buvo žinoma daugelį metų. Netrukus po 1990-ųjų jauni Rytų vokiečiai bėgo iš regiono dėl darbo vietų stygiaus, tikėdamiesi susirasti pragyvenimo šaltinį vakarinėje šalies dalyje. Apie 1,5 mln. Rytų Vokietijos gyventojų jau paliko regioną – apie dešimtadalį visų Rytų Vokietijos gyventojų, griuvus Berlyno sienai. Dar blogiau, daugelis išvykusių yra jaunesni nei 35 metų ir turi geresnį nei vidutinį išsilavinimą.

Anot naujos studijos, parengtos Berlyno instituto gyventojų ir vystymosi tyrimams, migraciją lydi kita problema. Nuo 1991 m. daugiau nei du trečdaliai visų išvykusių iš Rytų Vokietijos buvo moterys. Kai kuriuose miestuose jau trūksta beveik 25 proc. jaunų moterų. Maža to, jauni vyrai, kurie pasilieka regione, dažnai yra prastai išsilavinę, nedirbantys ir jaučiantys seksualinį nepasitenkinimą – puikus pašaras naujų narių ieškančios neonacių grupuotėms.

Studijoje teigiama, kad dešiniojo sparno radikalios partijos gauna daugiausia balsų tose žemėse, iš kurių išvyko daugiausiai jaunų moterų.

Migracijos iš Rytų į Vakarus priežastys pirmiausia yra ekonominės. Nepaisant įvairių regioninių programų, ekonomika buvusioje Rytų Vokietijoje vis dar smarkiai atsilieka nuo Vakarų. Nedarbas išlieka pastovus, amžiaus grupėje iki 25 metų viršija 10 proc. Tai, kad jaunos moterys regione dažniausiai turi geresnį išsilavinimą, reiškia, kad jos lengviau gali susirasti darbą Vakaruose.

Anot studijos autorių, situacija greitai tikrai nepasitaisys. Rytų Vokietijai trūksta apie 100 tūkst. vaikų, kurie turėjo gimti, jei daugiau jaunų moterų būtų pasilikusių. Smegenų nutekėjimas ir atžalų nebuvimas toliau ardys ekonomiką.

„Tuose regionuose, kur ekonominės problemos didžiausios, formuojasi nauja vyrų dominuojama varguomenė, kurios nariai yra atskirti nuo visaverčio ryšio su didžiąja dalimi visuomenės, – teigia studijos autoriai. – Daugelis jų neturi darbo, išsilavinimo, gyvenimo partnerio. Šios sudėtingos sąlygos ir trukdo sustabdyti neigiamas demografines tendencijas ir jas apsukti.“

Ši studija iš dalies paaiškina dešiniojo sparno sukeltas smurto bangas 2006 m., kai daugybė su neonaciais susijusių incidentų įvyko būtent Rytų Vokietijoje. Naonacių partijos NPD didėjantis populiarumas patvirtina spėjimus: pastaruosiuose rinkimuose ši partija sugebėjo papulti į Vokietijos parlamentą, visas vietas laimėdama Rytų Vokietijoje.

Studija rekomenduoja daugiau dėmesio skirti regione jaunų vyrų švietimui, tačiau pripažįsta, kad problemos sprendimas yra sunkus uždavinys, kurį įveikti teks pačiai Vokietijai. Jokioje kitoje Europos šalyje moterų trūksta ne taip, kaip Rytų Vokietijoje.

„Moterų trūkumas buvusioje Rytų Vokietijoje neturi ekvivalento Europoje, – teigia studijos autoriai. Netgi poliariniuose regionuose Švedijoje ir Suomijoje, iš kurių moterys metų metus bėgdavo miniomis, nepriartėjo prie Rytų Vokietijos situacijos.“

Vokietijos situacija gali būti tik pirmasis pasaulinės problemos ženklas. Neseniai Kinijos vyriausybės paskelbtame tyrime teigiama, kad 2020 m. Kinijoje jaunų vyrų bus 30 mln. daugiau nei moterų. Toks skirtumas yra Kinijos demografinės politikos ir kinų noro auginti berniukus rezultatas. Be to, kelis kartus išaugęs vyresnių nei šešiasdešimties metų amžiaus žmonių skaičius gali šalį pastūmėti į ekonominę stagnaciją. Kad šie nepatenkint vyrai gali žudyti, patvirtina ne tik Vokietijos pavyzdys, bet ir XIX a. Kinijos istorija.

Panašios problemos kartojasi Indijoje ir Vidurio rytuose nuo Maroko iki Irano. Nedarbas ir politinis nestabilumas šiose šalyse sukūrė piktą jaunų vyrų kartą. Tai skatina dar vieną problemą – jie negali vesti. Prieš dešimtmetį 63 proc. vyrų peržengusių 20 metų amžių jau buvo vedę. Šiuo metu vos daugiau nei trečdalis (38 proc.) iraniečių vyrų, įkopusių į trisdešimtuosius, turi žmonas. Visuomenėse, kur santuoka yra vartai į tikrą vyriškumą, aukštesnį socialinį statusą ir legalius lytinius santykius, tokia situacija skatina nepasitenkinimą ir pyktį.

Kad ši milžiniška minia piktų ir nepatenkintų vyrų yra ne kas kita, o tiksinti laiko bomba, jau yra akivaizdu. Vienintelis klausimas dabar – ar galima ją nukenksminti, o jei ne, tai kada ji sprogs?

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Smagurių tinklas arba išradingi receptai internete

Ne vienas virtuvės šefas jums tikrai pasakytų, kad nesate tikras virėjas, jeigu jums reikia naudotis receptų knyga. Vis dėlto, jeigu nepretenduojate į virtuvės asus, tačiau kartais mėgstate palepinti save ir kitus vis nauju patiekalu, internete tikrai rasite naujų idėjų.

Internete gausybė įvairiausius receptus siūlančių tinklalapių nuo skirtų visiems kulinarijos mėgėjams iki specializuotų Suši ar kitiems patiekalams skirtų projektų.

Lietuviški šedevrai

Lengviausias būdas išsirinkti receptą yra užsukti tiesiog į vieną iš lietuviškų svetainių.

Didžiausią receptų pasirinkimą siūlo Patiekalai.lt, Receptainė ir Priestalo.lt. Šiek tiek kuklesniu sąrašu gali pasigirti Receptai.lt.

Patiekalai.lt iš kitų portalų išsiskiria beveik nepriekaištingu dizainu, o ir tą beveik galima ištaisyti užblokavus kelias neįkyrias reklamas. Receptainė patraukli tuo, kad prie daugelio patiekalų pateikia jų nuotraukas. Juk būtent vaizdas dažnai išsklaido paskutines abejones.

Geriausi iš geriausių

Tiems, kurių ambicijos virtuvėje peržengia lietuviškų svetainių ribas vertėtų pasižvalgyti po BBC bei Yahoo tinklalapius skirtus maisto mėgėjams.

Ne tik dešimtis tūkstančių receptų, bet ir gėrimų gidus ar maisto gaminimo pamokas internetu siūlo Allrecipes.com bei Epicuriuos.com.

Gurmanų bendruomenė

Tiems, kurie ne tik ieško receptų bet ir nori susirasti bendraminčių kitoje pasaulio pusėje vertėtų apsilankyti GroupRecipes.com. Šis projektas receptus perkėlė į interaktyvų socialinį tinką.

Kiekvienas užsiregistravęs GroupRecipes.com (tai trunka vos pora minučių) gali susikurti sau smagurio biografiją, paskelbti savo mėgstamus receptus, pasiūlyti dienos bei savaitės meniu, diskutuoti forumuose ar net patalpinti vaizdo įrašą, kaip jis, gamina vieną ar kitą patiekalą.

Receptų robotas

Įdomiausioji GroupRecipes projekto dalis yra receptų robotas vardu Rogeris, patariantis kas jums galėtų būti skanu. Pirmą kartą užsiregistravus jis paprašo kiekvieno vartotojo užpildyti trumpą anketą ir įvertinti įvairius produktus (daržovių, mėsos, pieno produktus ir t.t.) bei virtuves (Prancūzijos, Tailando, Indijos ir kt.). Naršant po tinklalapį po draugų smagurių receptus Rogeris jums pasako ne tik kiek daug bendro turi jūsų skoniai, bet ir įvertina kaip jums turėtų patikti konkretus receptas.

Receptų galima ieškoti ne tik pagal klasikinį suskirstymą į maisto rūšis bet ir pagal skonius ar įvairius reikšminius žodžius. Galima našyti ir po įdomiausių ar gražiausiai atrodančių patiekalų receptus. Kuo daugiau laiko praleisite ieškodami, tuo daugiau taiklių pasiūlymų jums pateiks Rogeris.

Nors šie tinklalapiai yra nepakeičiami ieškant naujų idėjų jie turi ir vieną neigiamą bruožą. Naršydamas pasijunti labai alkanas.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Paslaptingasis Čekijos blogeris arba kaip išgarsėti ir likti nežinomam?

Ostravakas Ostravskis – vyras apie save pasakantis tik tiek, kad yra įžengęs į ketvirtą dešimtį ir dienas socialistiniame blokiniame daugiabutyje leidžiantis Čekijos miesto Ostravos, kadaise stambaus angliakasybos centro, pašiepiamai vadinamo komunizmo monumentu, gyventojas.

Jis prisipažįsta turįs rimtų gėrimo problemų ir jaučia stiprų poreikį pasidalinti visomis savo daugiau nei keisto gyvenimo detalėmis. Gyvenimo, kuris pasirodžius jo blogui tapo nacionaline sensacija.

Pasistatęs šalia kavos puodelį, jis spausdina savo įrašus vėlai naktį linksmu Ostravos dialektu, kuris Čekijos pramogų versle tapo tipišku provincialumo ženklu. Manote, kad jis tik dar vienas nevykėlis, įsiliejęs į blogerių gretas? Klystate, Ostravakas Ostravskis – naujausia Čekijos respublikos pop žvaigždė.

Penki jo apmąstymų tomai tapo bestseleriais Čekijoje, užkopę į aukščiausias knygų topų viršūnes ir aplenkę tokias knygas kaip Dano Browno „Da Vinčio kodas“. Panašus likimas laukia ir neseniai pasirodžiusio šeštojo. Tokio triumfo paaiškinimas labai paprastas – skaityti Ostravaką yra tiesiog madinga. Neveltui patys čekai paslaptingąjį blogerį pavadino šio šimtmečio Francu Kafka.

Neseniai Ostravoje įvyko spektaklio, paremto Ostravako dienoraščiais, premjera, o žymiausi Čekijos aktoriai antradienio vakarais laužo liežuvius televizijos žiūrovams skaitydami Ostravako blogo įrašus. Jo populiarumas visoje Čekijoje auga lyg ant mielių. Atrodo, kad Ostravakui netgi pavyko apsaugoti savo gimtojo miesto įvaizdį nuo pajuokos. „Žmonės nebesigėdija, kad yra iš Ostravos“, – teigia Marcela Stehlikova, redaktorė, anot oficialiosios istorijos, atradusi naująją žvaigždę.

Tačiau vienas klausimas niekaip nepalieka blogerio gerbėjų ir kritikų lūpų: Kas yra Ostravakas? Literatų pasaulio profesionalas, pasislėpęs po nauju amplua? O gal autentiškas posovietinis nevykėlis? Niekas nežino atsakymų, kadangi Ostravakas buvo itin skrupulingas slėpdamas savo tapatybę.

„Žmonės turi galimybę suaktyvinti savo vaizduotę iki maksimumo, – paaiškino Ostravakas viename savo laiškų. – Klaidžiodami po mano kaimynystę jie dairosi, ar tai ne šis girtas „bombas“, pasviręs prie kampo, ar ta jauna mama, stumianti vaikišką vežimėlį.“

Spėliojimo karštinė įtraukė nemažai čekų. Šių metų pradžioje netgi buvo mėginama suvienyti gerbėjų pajėgas, ieškant paslaptingojo blogerio. Pats Ostravakas kartą yra parašęs, jog jaučiasi taip lyg raudona rodyklė su užrašu „TAI JIS“ nuolat kabėtų virš jo galvos.

Vieną kelią, kaip galima atskleisti paslaptį, pateikia dienoraščių leidėjai. Jie paskelbė, jog kontraktas su Ostravaku yra saugomas vieno Čekijos bankų seife, todėl norintiems išsiaiškinti jo asmenybę „tereikia“ apiplėšti banką.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.