Tai, kad Irano ir JAV santykiai nėra normalūs, pripažįsta netgi daugelis JAV užsienio politikos strategų bei valstybės pareigūnų. Šios valstybės nepalaiko diplomatinių, socialinių ar politinių santykių jau 27 metus, nuo to laiko, kai islamiškoji revoliucija nuvertė JAV remiamą Irano šacho režimą, o Teherane įkaitais buvo paimti JAV ambasados darbuotojai bei svečiai.
Nuožmi retorika tarp JAV ir Irano pastaraisiais mėnesiais sudaro įspūdį, kad šių dviejų šalių kursai yra visiškai priešingi. Bet ar šios šalys turi nuolat konfrontuoti, o gal gali susėsti prie derybų stalo?
Pirmieji žingsniai bendradarbiavimo link
Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios atakų Amerikoje buvo galima pastebėti keletą nedrąsių žingsnių Amerikos ir Irano santykių šiltėjimo link.
Iraniečiai solidarizavosi su terorizmo aukomis, o kai kurie Irano lyderiai rado rimtą pagrindą bendradarbiauti su JAV derybininkais derinant veiksmus prieš bendrą priešą Afganistane – Talibaną. Dialogas tesėsi ir formuojant naująją Afganistano vyriausybę.
Tačiau derybininkų dialogas neatspindėjo oficialių Vašingtono ir Teherano santykių. Irano kietosios linijos šalininkai citavo ajatolos Khomeini nuomonę, kad draugystė tarp JAV ir Irano yra lyg draugystė tarp vilko ir avies, o JAV prezidentas praėjus vos keliems mėnesiams po sėkmingo bendradarbiavimo Afganistane, netruko Iraną pavadinti „blogio ašimi“.
Kita potencialus impulsas konstruktyviam dialogui kilo 2003 m. gegužę. Amerikos sklandus žygis į Bagdadą nejuokais išgąsdino Irano vadovus, kad netrukus ir jų laukia panašus likimas. Iraniečiai žengė be galo dramatišką ir stebinantį žingsnį. Iranas JAV administracijai atsiųstame laiške pasiūlė atverti savo branduolinę programą, padėti stabilizuoti Iraką, nustoti remti Palestinos karines grupuotes bei padėti nuginkluoti „Hezbollah“ mainais už tai, kad JAV nustos būti priešiška Iranui ir deklaruos, jog Iranas nėra blogio ašis.
Ši pozicija buvo išdiskutuota Irane ir palaiminta aukščiausių vadovų.
Kaip į šį pasiūlymą atsakė Amerika? Jį paprasčiausiai ignoravo. Kietosios linijos šalininkai, apakinti pergalės Irake, laikėsi pozicijos, kad JAV „nesišneka su blogio ašimi“. Psichologai tokį kvailą sprendimą paaiškintų blokavimo efektu, kai žmonės aklai laikosi priimto sprendimo, net kai aišku, kad tas sprendimas yra nenaudingas.
Stiprėjantis Iranas
Trumparegiška amerikiečių pozicija palenkė jėgų balansą kietosios linijos šalininkų pusėn. Žlugus protingų santykių tarp Vašingtono ir Teherano idėjai susilpnėjo ir jos siekusiųjų reformatorių pozicijos, o iškilo daug mažiau norintys dialogo konservatoriai.
Pasikeitė ir jėgų balansas tarp JAV ir Irano. Amerikiečių pergalė Irake kelia vis daugiau abejonių. Irano įtaka Vidurio Rytuose auga. Kylančios naftos kainos smarkiai išaugino Irano pajamas, kurios dosniai žarstomos paremiant galimus sąjungininkus. JAV su sąjungininkais nuvertus Saddamo Husseino rėžimą Iranui nuo šachmatų lentos išnyko vienas varžovas. Vidinių kovų išvargintame Irake šiitų daugumai atėjus į valdžią, Iranas tapo svarbiausiu Irako sąjungininku regione.
Maža to, po aštuonerių metų nesėkmingo nuosaikių reformistų valdymo, Iranas vėl turi stiprų ir išskirtinį prezidentą, kurio negali ignoruoti net JAV. Mahmoudas Ahmadinejadas grįžo prie ajatolos Khomeini principų ir siekia stiprinti Irano nepriklausomybę paversdamas jį branduoline galia. Šie planai kelia pagrįstą ne tik JAV, bet ir Izraelio nerimą.
Remdamas ir skatindamas „Hezbollah“ Iranas sugebėjo suburti antiamerikietišką frontą tarp šiitų ir sunitų didžiojoje dalyje Vidurio Rytų, o „Hezbollah“ lyderį paversti tikru herojumi. Verbuodami vargšus ir beteisius jie yra daug arčiau žmonių ir turi tūkstančius pasekėjų visame regione. Provakarietiškos vyriausybės nesugeba su tuo kovoti, o amerikiečių įtaka regione pamažu silpsta.
Dar viena galimybė
2005 JAV nusprendė sugrįžti į ES ir Irano vedamas derybas dėl pastarojo branduolinės programos. Nors JAV ir reikalauja, kad Iranas nutrauktų urano sodrinimą prieš pradedant bet kokias derybas, ženklų, kad gali užsimegzti konkretus dialogas yra. Vis dėlto viskas priklausys nuo politinių lyderių valios priimti sprendimus.
Abbasas Milanis, Irano kilmės Stanfordo universiteto profesorius ir JAV prezidento administracijos patarėjas Irano klausimais. mano, kad Vašingtonas turėtų tiesiai ir atvirai kalbėti su Teheranu, taip kaip Ronaldas Reaganas kalbėjo su Maskva šaltojo karo metais.
A.Milanio nuomone, pirmiausia JAV turėtų nutraukti embargą Iranui, nuo kurio kenčia paprasti piliečiai, ir pakeisti jį protingomis sankcijomis režimui ir jo lyderiams. Maža to, Jungtinės Valstijos turėtų parodyti, jog jų politika nepaisant pokyčių visada yra iraniečių pusėje bei nustoti tiesiogiai kištis į politinius procesus Irane, remiant įvairias politines jėgas.
Anot A.Milanio, tik atsisakiusios tiesioginio kišimosi į politiką, tačiau stiprindamos kultūrinį bendradarbiavimą, gerindamos Vakarų įvaizdį remdamos, remdamos laisvą žiniasklaidą, tačiau jos nepirkdamos, bei nuolat palaikydamos tarptautinį spaudimą Iranui gerbti politines bei pilietines žmonių teises, JAV gali pasiekti jei ne demokratijos Irane, tai bent konstruktyvaus ir abipusiai naudingo dialogo.
Tik sugebėjimas pripažinti ir taisyti klaidas bei suvokimas, jog politikoje nebūtinai turi būti pralaimėjusių, gali JAV padėti išvengti visiško fiasko Vidurio Rytuose, o galbūt ir padėti laimėti karą prieš terorizmą.
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
