„Gyvenimo vadovas kraugeriams“ – taip turėtų būti pavadinta „Hagakurė: Slaptoji samurajų knyga“, jei būtų parašyta šiais laikais, pavyzdžiui, Amerikoje, o ne prieš tris šimtus metų Japonijoje. Juk samurajus visų pirma yra tikras vyras, o „vyrų pašaukimas – kraugeriška veikla“.
„Oho“, – tai išsprūs iš jūsų lūpų perskaičius „Hagakurę“. Ši vos keturias ar penkias jūsų gyvenimo valandas užimsianti knygelė iš tiesų yra unikali. Jos nereikėtų skaityti ieškant rakto į ilgą ir laimingą gyvenimą ar norintiems užvaldyti pasaulį. „Hagakurė“ moko ne gyventi, o mirti, ne valdyti, o būti tarnu.
„Hagakurė“ nėra panaši ir į garsųjį Sun Tzu veikalą „Karo meną“, nors dažnai ir gretinama su juo. Čia nėra rakto, kaip pasiekti pergalę ar nugalėti priešą. Samurajus nestudijuoja strategijos meno, o puola su įkarščiu ir negalvodamas.
Ši knyga nėra vientisas kūrinys. Tai istorinių pasakojimų, pamokymų ir dialogų rinkinys. Šis tekstų kratinys įgyja prasmę tik suvoktas kaip visuma, todėl sekantieji detalėmis pasuks klaidingu keliu.
„Hagakurė“ tikrai nustebina mums nauju ir nepažįstamu mąstymu apie pasaulį. Kita vertus, nemažiau stebina ir jos „senumas“. Yamamoto Tsunemoto savo tekstuose kalba apie jau seniai užmirštus dalykus – etiką ir pareigą. Samurajų visuomenė – tai visuomenė, kur visi turi savo kelią. Moterys neina vyrų keliu, o samurajai nesirenka šventiko gyvenimo.
Svarbus kiekvieno kario auklėjimo etapas yra mokymas kapoti galvas. Būtent galvų kapojimas yra bene dažniausiai pasikartojantis motyvas. Ir vis dėlto ne žudymas, o pareiga, teisingumas ir ištikimybė yra svarbiausi knygos aspektai. Juk svarbiausia kariui ne mokėti tobulai žudyti, o žinoti, kada sustoti.
Šią knygą tikrai perskaitys visi besidomintys Japonijos mąstymu. Tačiau dar labiau knyga turėtų sudominti ieškančius neįprasto ir nenuobodaus požiūrio į pasaulį.
Yamamoto Tsunemoto, “Hagakurė: Slaptoji samurajų knyga”. Obuolys, 2006.
Straipsnis publikuotas alfa.lt.
Posted by baubas 
