Nors vaikai kariniuose konfliktuose dalyvavo per visą žmonijos istoriją, tik moderniais laikais iškilo jaunųjų karių sugrąžinimo į visuomenę problema. Vaikų – kareivių problema pastarąjį dešimtmetį buvo nuolat gvildenama Vakarų žiniasklaidos, tačiau tik dabar pradėta išsamiai domėtis, kas verčia jaunus žmones papildyti kariuomenių gretas.
Anot 2007 metų Pasaulio banko parengtos Pasaulio plėtros ataskaitos pasaulyje yra apie 1,5 milijardo žmonių kurių amžius nuo 12 iki 24 metų. 1,3 milijardo iš jų gyvena besivystančiose šalyse. Tai reiškia, jog dauguma jaunų žmonių auga visuomenėse, stokojančiose elementarių švietimo bei įsidarbinimo galimybių.
Daugelyje pasaulio dalių, ypač Sacharos Afrikoje, vaikų, augančių konfliktų kamuojamose visuomenėse problema ypač paaštrėjo po Šaltojo karo pabaigos. Konfliktų aplinkoje augantys vaikai negauna išsilavinimo ir neįgyja tolimesniam gyvenimui reikalingų įgūdžių. Tai apsunkina jų tolesnę integraciją į visuomenę, todėl jie prisijungia prie įvairių nereguliarių karinių grupių.
Tai pastebi ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius savo 2001 metų raporte dėl ginkluotų konfliktų prevencijos. Jame teigiama, kad „jaunimas su menku išsilavinimui be įsidarbinimo perspektyvų yra puiki dirva konflikto šalims rekrutuoti naujus narius. Vilties dėl geresnės ateities neturėjimas gali paskatinti jų susvetimėjimą ir padaryti juos imlius meilikavimui tų, kurie pasisako už karinius konfliktus“.
Šios mintys buvo sutvirtintos JAV antropologo Paulo Richardso, kuris masinę jaunimo militarizaciją Vakarų Afrikoje aiškina kaip rezultatą bendros jaunimo krizės, kilusios dėl korupcijos, apmaudo ir neišsipildžiusių vilčių sietų su nepriklausomybės atgavimu.
Šiandien, kai daug jaunų žmonių Vakaruose globalizaciją sieja su naujomis galimybėmis, daugelis kitų (ypač besivystančiose šalyse) jaučiasi neturintys galimybės, jie nageli keliauti ir pasinaudoti globalizacijos privalumais.
Demografiniai pokyčiai
Gyventojų skaičiaus spartus augimas laikoma viena iš priežasčių, kodėl vis daugiau jaunų žmonių įsitraukia į kariniu konfliktus. Anot 2007 m. Pasaulio plėtros ataskaitos, per artimiausius 20 metų jaunų žmonių skaičius konfliktiniuose regionuose (Palestina, Irakas, Jemenas) dramatiškai išaugs.
Kaip pabrėžia Samuelis Huntingtonas savo knygoje „Civilizacijų konfliktas“, „jaunimo prisipildymas“ prisidėjo prie musulmonų pasaulio radikalizacijos: „Svarbiausia veiksnys yra demografinis… bendrai šnekant, žmonės, einantys žudyti kitų žmonių, yra vyrai tarp 16 ir 30 metų“.
Anot mokslininko, tai, kad nuo septintojo dešimtmečio smarkai išaugo gimstamumas Vidurio Rytuose, galėjo lemti politinį nestabilumą regione bei terorizmo išplitimą. Vokiečių sociologas Gunnaras Heinsonas teigia, kad jaunimo “prisipildymas” pasireiškia tada, kai 30- 40 proc. šalies gyventojų sudaro jauni vyrai nuo 15 iki 29 metų amžiaus – potencialių karių skaičius pasiekia kritine ribą.
Neseniai Berlyno instituto atliktas tyrimas parodė kitą pavojingą tendenciją – vienišų jaunų vyrų skaičiaus augimas Rytų Vokietijoje sutampa su neonacių gretų augimu. Jaunų vyrų skaičiaus augimas bei moterų trūkumas, be Vokietijos, nustatytas ir Rusijoje, Kinijoje, Irane ir kitose Vidurio Rytų valstybėse.
Nors ryšys tarp demografijos ir smurto sunkiai įrodomas, vis dėlto karinių konfliktų praktika leidžia apie tai kalbėti. Antai Siera Leonės pilietinio karo pabaigoje 63 proc. gyventojų buvo iki 25 metų amžiaus.
Jaunimas armijoje
Nors visuotinai sutariama, kad jaunimas yra įtraukiamas į karinius konfliktus daugelyje pasaulio regionų, nėra tikslių skaičių, kiek 15-24 metų jaunuolių yra įtraukti į karinius veiksmus. “Amnesty International” duomenimis, „apie 300 000 vaikų ir jaunuolių iki 18 metų šiuo metu dalyvauja kariniuose konfliktuose, vykstančiuose daugiau nei 30 skirtingų šalių“. Šalyse, kuriose vyksta kariniai konfliktai, iš viso gyvena apie 300 mln. vaikų iki 18 m. amžiaus. Kai kurie kareiviai tėra vos 7 metų.
Daugybė vaikų ir jaunuolių buvo paimti į vyriausybines bei sukilėlių armijas tokiose šalyse kaip Afganistanas, Kolumbija, Salvadoras, Etiopija, Hondūras, Gvatemala, Libanas, Mozambikas, Nepalas, Nikaragva, Ruanda, Siera Leonė, Šri Lanka ar Uganda. Tarptautinės darbo organizacijos atliktas tyrimas parodė, kad du iš trijų kariaujančių vaikų į kariuomenę atėjo savo noru.
Normalių socialinių institucijų žlugimas apsunkina jaunuolių tapsmą suaugusiais. Kariuomenė daugeliui jų tampa prieglobsčiu. Būti vienoje iš kovojančių pusių yra saugiau nei būti stebėtoju mūšio zonoje. Kita dažna ėjimo į kariuomene priežastis – pinigai. Daugelis vyresnių jaunuolių tampa atsakingi už savo šeimas po tėvų mirties. Konfliktų zonose kariuomenė yra turbūt vienintelis darbdavys, samdantis dažnai nieko nemokančius dirbti paauglius. Vaikų grobimas ir prievartinis rekrūtavimas yra būdas, kuriuo savo karjerą pradeda trečdalis jaunųjų žudikų. Grobimai dažni Kolumbijoje, Darfuro regione (Sudanas), Šri Lankoje bei šiaurės Ugandoje. Kovojančios pusės pagrobia dar mažus berniukus ir įkalina juos treniruočių stovyklose. Atskirti nuo šeimų ir kaimo bendruomenių vaikai paverčiami negailestingais žudikais. Net ištrūkę iš kariuomenės vaikai sunkiai sugeba vėl integruotis į visuomenę.
Prarastoji karta
Ekspertai, tiriantys konfliktų apimtas visuomenes, jaunimo kartą, augančią besivystančiose šalyse, pavadino „prarastąja karta“. Neturinčių išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybių jaunų žmonių perspektyvos tikrai atrodo niūrios. Kaip teigia buvęs kovotojas ir Ugandos aktyvistas Rabwni, ginklo nešiojimasis suteikia „savigarbos jausmą”.
Pokyčiai visuomenėse dažniausiai siejami su naujos kartos atėjimu. Kokią visuomene kurs vaikų karių karta, baisu prognozuoti. Vieno jauno palestiniečio savižudžio sprogdintojo tėvas yra pasakęs: „Ši karta užaugo tarp sprogimų, šūvių, smurto ir griovimo, tad ko galima iš jų tikėtis?“
Straipsnis publikuotas lrytas.lt.
