Tuštybės pradžiamokslis pradedančiam verslininkui

„Obuolio“ leidyklos knygų serija „Senovės išmintis – XXI amžiaus lyderiui“ tikrai įspūdinga galinti pasigirti tokiomis knygomis, kaip Sun Tzu „Karo menas“, Yamamoto Tsunemoto, „Hagakurė: Slaptoji samurajų knyga“ ar naujausia Miyamoto Musashi „Penkių žiedų knyga“. Kad šioje draugijoje atsidūrė Lance’o B. Kurke’o knyga „Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis“, yra tikras nesusipratimas. Galbūt leidykla, daugiausia leidžianti „knygas, kurios yra tokios geros, kad buvo ekranizuotos ir virto filmais“, susimaišė šį nevykusį veikalą su Oliverio Stone’o filmo „Aleksandras Makedonietis“ scenarijumi?

Autoriui ši knyga yra bandymas pakeisti netobulą švietimo sistemą bei pagerinti vadovavimo bei strategijos mokymą. Išskirtiniais vadovai jam yra tie, kurie sugeba analizuoti problemas, geriausiai panaudoti išteklius, įkvėpti lojalumą ir kurti strategiją. Geresnio pavyzdžio už Aleksandrą Makedonietį istorijoje nerasime. Jo vadovavimo įgūdžiai buvo tokie nepaprasti, kad jų atgarsiai girdimi ir praėjus daugiau nei 2 tūkst. m. Knyga supažindina su keturiais vadovavimo procesais, kuriuos lėmė pats gyvenimas ir neįtikėtini Makedonijos karaliaus Aleksandro laimėjimai. Kiekvienas pavyzdys, susietas su dabartimi, perteikia neįkainojamas žinias, kurias mums paliko visų laikų garsiausias karvedys.

Vis dėlto ambicingas autoriaus tikslas lieka neįgyvendintas. Keturi pagrindiniai patarimai – mąstyk kitaip, kurk savo identitetą, kurk sąjungas, pasitelk simbolius – tikrai nepasako nieko daugiau nei aukštosiose mokyklose naudojami rinkodaros ar vadybos vadovėliai. Nuolat akcentuojama, kad Aleksandras yra prisimenamas kaip Didysis, o ne kilnusis ar gerasis. Tuštybės dvasia vyrauja visoje knygoje.

Knyga sudaryta iš 34 epizodų iš Aleksandro gyvenimo. Nors toks teksto stilius, būdingas ir kitoms šios serijos knygoms, dažniausia palengvina knygos skaitymą ir supratimą neturintiesiems laiko. Tik po kelis puslapius galintiems perskaityti vadovams knygoje sukeliama tik dar daugiau maišaties. Pirmojoje dalyje apie užduoties performulavimą dar egzistuojanti teksto logika, tolesnėse dalyse knyga tampa tiesiog pavienių ir dažnai nepatikimų faktų apie Aleksandro gyvenimą ir autoriaus minčių kratinys. Daugelis autoriaus parinktų Aleksandro gyvenimo pavyzdžių visiškai netinka jo argumentams pagrįsti. Priešingai, Lance’as Kurke’as pabrėžia Aleksandro klaidas ir pasakoja, ko jis pats iš to išmoko.

Itin iškalbingas skyrelis „Vaikystės draugo nužudymas“. Anot autoriaus, tai, kad Aleksandras nuolat būdavo girtas ir per puotą nužudė savo geriausią draugą, parodo būtinybę atrasti savyje tūnantį žvėrį, t. y. pažinti save. Po šio skyrelio iš tiesų sunku suprasti, kam skirta ši knyga – įmonių vadovui ar anoniminių alkoholikų klubo konsultantui.
Skaitydamas šią knyga neišvengiamai pagalvoji apie dėl jos beprasmiškai žuvusius medžius. O norintiems ko nors lietuviškai bei tikrai verto dėmesio, telieka rekomenduoti senovės išminties semtis iš senųjų mąstytojų ir skaityti „Karo meną“, „Hakagurę“ arba „Penkių žiedų knygą“. Gero skaitymo!

Lance B. Kurke. Aleksandras Makedonietis. Didžiojo karvedžio išmintis. „Obuolys“, 2005.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Kodėl Amerikoje kilo paskolų krizė?

Šią savaitę grįžusieji iš atostogų ir po savaitės ar kelių pirmą kartą perskaitę naujienas galėjo rimtai išsigąsti, kad vos per kelias dienas didžiausios pasaulio finansų rinkos atsidūrė ties žlugimo riba. Visame pasaulyje akcijų biržos pasruvo krauju (pingančios akcijos dažniausiai žymimos raudonai), daugelis didžiųjų pasaulio bankų pranešė apie galimus milijoninius ar net milijardinius nuostolius, o keletui jų netgi išpranašautas bankrotas.

Tik geriau įsiskaičius paaiškėja, kad ši krizė nėra jau tokia netikėta. Šiame straipsnyje pamėginsiu aptarti, kas slepiasi po pavadinimais „Amerikos“, „kapitalo rinkų“ ar „likvidumo“ krizė, koks jos ryšys su nekilnojamojo turto burbulo sprogimu JAV, ką iš tikrųjų padarė Didžiausių pasaulio ekonomikų centriniai bankai bei kokios prognozuojamos šios krizės pasekmės pasaulio bei Lietuvoje itin aktualioms Vidurio ir Rytų Europos rinkoms.

Krizės ištakos – nekilnojamojo turto burbulo sprogimas

Antrarūšių būsto paskolų (subprime mortgages) krizės priežastimi tapo 2005 m. JAV sprogęs nekilnojamojo turto burbulas. Po 2000–2001 m. sprogusio „dot-com“ burbulo, kai per trumpą laiką žlugo daug interneto projektų, investuotojai JAV vėl grįžo prie saugioms priskiriamų investicijų į nekilnojamąjį turtą.

Nuo 2001 m. JAV bei daugelyje kitų pasaulio rinkų prasidėjo stabilus nekilnojamojo turto kainų kilimas. Visiškai natūralu, kad kylant kainoms norinčiųjų investuoti į nekilnojamąjį turtą daugėjo, o tai dar spartino kainų kilimą.

Augimas baigėsi 2005 m. rugpjūtį, kai ilgą laiką kilusios kainos stabilizavosi keletui mėnesių, o metų pabaigoje pradėjo kristi. Spartus kainų kirtimas, priminęs Didžiosios Depresijos – iki didžiausios ekonomikos krizės – laikus, tęsiasi iki šiol ir daugelio prognozuotojų nuomone greitai neturėtų sustoti. Didžiausias nekilnojamojo turto paskolų teikėjo JAV „Countrywide Financial“ teigimu, nekilnojamojo turto sektoriaus atsigavimas tikėtinas ne anksčiau kaip 2009 m.

Antrarūšės paskolos ir krizės pradžia

Nekilnojamo turto kainų kritimas bei dėl to prasidėję sunkumai šioje srityje dirbančioms kompanijoms tikrai nebūtų galėję taip paveikti viso pasaulio finansų rinkų, jeigu ne prasidėjusi krizė antrarūšių būsto paskolų rinkoje.

Antrarūšes, dar vadinamos „antrojo šanso“, paskolos yra skirtos tiems, kurie dėl savo kredito istorijos negali pretenduoti į rinkos kaina (palūkanomis) skolintojų išduodamas paskolas. Dažniausiai tai būna kreditų negražinę ar kitų finansinių sunkumų praeityje turėję asmenys.

Dėl didesnės rizikos šios už paskolas mokamos daug didesnės palūkanos, o tai esant stabiliai ekonominei situacijai žada daug didesnį pelną skolintojams. Kuo didesnė rizika skolinti, tuo didesnės paskolos palūkanos.

Kadangi antrarūšių paskolų teikėjai dažniausiai teikia paskolas ekonomikos svyravimams jautrioms asmenų grupėms, klientų mokumo problemos iškilo netrukus po kainų burbulo sprogimo.

Dabartinę krizę sustiprino ir metodas, pagal kurį paskolos buvo struktūruojamos – paskolos gavėjas pirmus dvejus metus moka sumažintas palūkanas, o po to kas pusmetį jos yra nuolat didinamos. Jeigu gavėjo pajamos nepadidėja, jam tenka itin didelis finansinis krūvis, kurio nepakeldamas jis yra priverstas atsisakyti išperkamo nekilnojamojo turto.

Palūkanoms padidėjus daugiau nei planuota, su problemomis susidūrė didelė dalis skolininkų, o nukritus kainoms paskolų gražinimo dažnai neužtikrindavo net turto pardavimas, nes jo rinkos kaina tapo mažesnė nei paskolos dydis.

2006 m. pabaigoje prasidėjo antrarūšių paskolų teikėjų bankroto banga, kuri tęsiasi iki šiol. Nuo 2007 m. pradžios turto vertintojų „Markit“ duomenimis, blogų antrarūšių paskolų padaugėjo nuo mažiau 5 proc. iki 60 proc. ir daugiau.

Neįvertinta rizika

Nors nekilnojamojo turto kainų sprogimas ir paaiškina antrarūšių paskolų sektoriaus griūtį bei nekilnojamojo turto sektoriaus problemas JAV, lieka neaišku, kaip šio santykinai mažo sektoriaus krizė galėjo tapti „pasauline finansų rinkų“ krize.

To priežastis galima rasti pastaruoju metu finansų pasaulyje vyravusiame pelnų vaikymesi, dažnai nepaisant rizikos. Jau kurį laiką įvairūs ekspertai stengėsi atkreipti dėmesį į „rizikos ištroškusius“ investuotojus, kurie apakinti augimo daugelyje pasaulio rinkų siekė padidinti savo uždarbį, dažnai nepaisydami su didesne investicijų grąža susijusios didesnės rizikos.

Daug stambių institucinių investicinių fondų siekdami didinti pelnus dalį savo lėšų investavo į JAV nekilnojamojo turto rinką, dalis jų tapo rizikingų, tačiau potencialia labai pelningų, antrarūšių paskolų finansuotojais investuodami į su šiomis paskolomis susietus vertybinius popierius.

Kylant nekilnojamojo turto kainoms tai atrodė gana rimta investicija, tačiau visuomet buvo laukiama, kol įvyks nelaimė. Nuo 2006 metų pradžios dalies institucinių investicinių fondų vertė smarkiai krito padarydama milijoninius nuostolius.

Kas nutiko rugpjūtį?

Krizės prasiveržimas įvyko tik šį mėnesį, kai daugelis stambių bankų deklaravo būsimus nuostolius. Sukrėtimas prasidėjo tada, kai Vokietijos bankas „IKB Deutsche Industriebank AG“ pranešė apie problemas dėl investicijų į antrarūšes paskolas, bei kai antras pagal dydį Eurozonos bankas „BNP Paribas“ dėl likvidumo krizės užšaldė du institucinius investicinius fondus, kurių vertė per 1,6 mlrd. eurų.

Šis sprendimas sutapo su didžiausio JAV banko „Citigroup“ pranešimu apie 700 mln. dolerių nuostolius paskolų sektoriuje šių metų liepą ir rugpjūtį (prognozuojami banko nuostoliai trečią 2007 m. ketvirtų siekia 3 mlrd. dolerių), bei daugelio kitų finansų milžinų nuostolius.

Tačiau netgi šie nuostoliai negali paaiškinti tokių kritimų akcijų rinkose. Šiuo metu nuostoliai dėl paskolų sektoriaus problemų vertinami tik apie 35 mlrd. dolerių, o tai paaiškintų tik 0,2 proc. kritimą JAV finansų rinkose, o praėjusią savaitę JAV biržos indeksai krito apie 1,5 proc., arba 7,5 karto daugiau. Per visą krizės laikotarpį bendras pasaulio rinkų smukimas viršijo 8 proc.

Kodėl tai atsitiko? Rodos, kelis stiprius signalus apie neįvertintą riziką ir jos padarytus nuostolius vienu metu gavę investuotojai, anksčiau buvę akli, staiga praregėjo. Tokio mąsto problemos privertė daugelį investuotojų, anksčiau nepaisiusių rizikos, iš naujo įvertinti savo investicijas. Jei jie apsiriko vienoje srityje, galėjo apsirikti ir kitoje.

Tada atsitiko du dalykai. Pirma, rizikingo finansinio turto kainos krito. Antra, žmonės pradėjo pardavinėti rizikingus finansinius instrumentus ir investuoti į saugius vertybinius popierius. Kitaip tariant, žmonės mažiau pirko akcijų ar kitų rizikingų vertybinių popierių ir dažniau rinkosi saugias vyriausybių obligacijas ar tiesiog nusprendė laikyti pinigus bankuose.

Likvidumo krizė

Pasikeitęs investuotojų elgesys pakeitė situaciją bankuose. Dėl indėlių padaugėjimo padidėjos pinigų kiekis, įšaldytas banko rezervuose. Pasikeitė bankų elgesys ir tarpbankinių paskolų rinkoje – rinkoje vyraujant netikrumui ir sutrikimui jie mažiau norėjo skolinti kitiems bankams, dėl to pinigų kiekis rinkose dar sumažėjo.

Pinigų kiekio mažėjimas finansų rinkose sukėlė procesą, vadinamą „likvidumo“ krize. Nesiekdami mokslinio tikslumo likvidumą galime apibrėžti kaip lengvumą turtą paversti mokėjimo priemonėmis – pinigais: likvidus turtas yra lengvai parduodamas.

Kad finansų rinko funkcionuotų gerai, vertybiniai popieriai turi būti lengvai perkami ir parduodami. Kai likvidumas „išdžiūsta“ – finansų rinkos nustoja funkcionuoti. Pinigų kiekio, laisvai plaukiojančio rinkose, sumažėjimas lėmė likvidumo sumažėjimą ir taip lėmė nuosmukį daugelyje pasaulio rinkų.

Centrinių bankų įsikišimas

Bent jau kol kas krizės augimą sustabdė centrinių bankų įsikišimas. Per kelias dienas centriniai bankai įvairiose pasaulio šalyse pinigų rinką papildė daugiau nei 326 mlrd. dolerių. Bankams pavyko normalizuoti padėtų pinigų rinkose, bei numušti tarpbankinių paskolų palūkanas. Netrukus po injekcijų atsigavimo ženklus parodė ir daugelis finansų rinkų.

Didžiausia injekciją – 207,5 mlrd. eurų - padarė Europos Centrinis bankas, siekdamas tarpbankinių paskolų palūkanas numušti iki artimų bazinei palūkanų normai, kuri euro-zonoje yra 4 proc. Mažesnes injekcijas atliko ir JAV, Kanados, Šveicarijos, Japonijos, Singapūro centriniai bankai.

Tokio mąsto operacijos nėra įprastas reiškinys. Paskutinį kartą panašaus dydžio injekcijos buvo vykdomos po tragiškų rugsėjo 11 d. Įvykių, kai dėl techninių kliūčių nedirbo keletas stambių Niujorke įsikūrusių bankų, todėl didelės lėšos buvo kelioms dienoms įšaldytos jų sąskaitose.

Krizės pasekmės

Nors dar neaišku, ar krizė tikrai jau baigėsi, aktyviai diskutuojama dėl pasekmių pasaulio ekonomikai. Visuotinai sutariama, kad krizė atvėsins kredito rinkas visame pasaulyje, įnešdama daugiau drausmės, tačiau neaišku kaip tai paveiks kitas rinkas.

Daugelis ekspertų nemano, kad pasunkėsiantis skolinimasis gali vesti prie pasaulio ekonomikos sulėtėjimo. Keletą pastarųjų metų įmonės visame pasaulyje demonstravo aukštus pelnus, todėl tolesnes investicijas turėtų sugebėti finansuoti iš nuosavų lėšų. Apie kapitalo „perteklių“ Lietuvos bei regiono rinkose yra užsiminę ir Lietuvos ekonomistai.

Vis dėlto yra šiek tiek nerimaujama dėl augančių rinkų, kadangi jų augimas iš dalies buvo finansuojamas paskolomis.

Taip pat pasaulyje laukiama ir keleto perdaug rizikavusių investicinių fondų žlugimo. Dauguma fondų turėtų ištverti krizę ir netgi turi potencialo sustiprėti pasinaudoję bankrutuojančių konkurentų išpardavimais.

Lietuvos krizė taip pat neturėtų stipriau paliesti. Rizikingų antrarūšių paskolų Lietuvoje beveik nėra, todėl masinio nemokumo problemos labai mažai tikėtinos, o sugriežtinta skolinimo tvarka gali išeiti į naudą, nes pristabdytų nekilnojamojo turo bumą.

Investiciniai projektai taip pat neturėt sustoti, nes jie dažnai finansuojami bent iš dalies Europos sąjungos fondų lėšomis, o ir patys verslininkai, kaip jau buvo minėta, Lietuvoje tikrai nejaučia kapitalo stygiaus.

Nereikia nerimauti ir dėl Lietuvoje veikiančių bankų likimo. Lietuvos ir net juos valdantys užsienio (daugiausia Švedijos) bankai yra smulkūs pasauliniais mastais, todėl liko rizikingų didžiųjų bankų žaidimų nuošalyje.
Panašus krizės poveikis bus ir kaimyninėse – Rytų ir Vidurio Europos rinkose.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Kelias į pergalę: „Penkių žiedų knyga“

Tik pasirodžius Miyamoto Musashi „Penkių žiedų knygos“ angliškam vertimui, ši knyga tapo pogrindine Amerikos verslo bendruomenės klasika. Iš jos JAV mokėsi bendrauti su Japonijos korporacijomis. „Volstrite žmonės klauso, kai Musashis kalba“, – taip apie šį veikalą yra rašęs žurnalas „Time“.

Dėstydamas savo mintis apie kardo valdymo meną, pergalę bei dvasingumą legendinis kardo meistras Miyamoto Musashi tenorėjo nurodyti orientyrus savo pasekėjams ir ateities samurajų kartoms einant kardo keliu ir nenutuokė rašąs šedevrą, kuris bus analizuojamas po daugelio metų įvairių profesijų žmonių.

Tai, kad knyga skirta pirmiausia einantiems Rytų dvikovų keliu, ją paverčia sunkiai perprantama ieškantiems gyvenimiškos išminties, todėl tik pradedantiems gilintis į strategijos meną geriau rinktis šiek tiek lengvesnius Sun Tzu, Niccolo Machiavelli ar Calro von Clausewitzo veikalus.

Vien perskaityti „Penkių žiedų knygą“ neužtenka, reikia ją pajausti. Didžiausia malonumą, be abejo, patirs tie skaitytojai, kurie jau turi sukaupę nemažą kovos patirtį, ir visai nesvarbu, kokios tai buvo kovos – ringe, rinkoje ar per rinkimus. Ne veltui kardo meistras knygoje nuolat kartoja frazę – „turite kruopščiai tai ištyrinėti“. Kovos kelias nėra lengvas kelias ir reikalauja įsigilinimo.

Musashi teigia, kad būtina nuolat mąstyti apie viską, kaip apie galimybę nužudyti priešininką. Taip jis ragina savo mokinius nenukrypti nuo pagrindinio kario tikslo.

„Dorai mąstykite“, „veržkitės į kelią“, „prisilieskite prie visų menų“, „pažinkite visų profesijų kelius“, „išmokite pasverti privalumus ir trūkumus“, „lavinkite nuojautą“, „pamatykite nematoma“, „atkreipkite dėmesį net į smulkmenas“, „nedirbkite beprasmių darbų“ – tai devynios taisyklės kaip įgyvendinti Musashio mokymą praktiškai. Laikydamiesi šių taisyklių bei perpratę tikrąjį kario kelią tapsite nenugalimi.

Miyamoto Musashi (1584–1645) buvo garsus kardo meistras ir dailininkas. Jis išvystė dviejų kardų kovos stilių „Du dangūs“ ir keliaudamas po Japoniją laimėjo daugiau nei 60 dvikovų su skirtingų kovos menų meistrais. „Penkių žiedų knygos“ autorius taip pat Eiji Yoshikawa novelės „Musashis“ pagrindinis herojus. „Penkių žiedų knyga“ tapo įkvėpimo šaltiniu naujai kuriamam kompiuteriniam žaidimui.

Miyamoto Musashi. Penkių žiedų knyga. „Obuolys“, 2007.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.

Sarkozy „Liudijimas“ – menas ir politika

Prancūzijoje jei ne kiekvienas, tai bent kas antras, aukštas politikas jaučią pareigą parašyti ir išleisti knygą. Priešingai nei Lietuvoje politikų su kieno nors pagalba dažnai rašomi memuarai ir panašus pigus skaitalas, šios knygos dažnai turi pretenzijų ir į ideologinę ar net meninę vertę.

Pareigos knygai jausmas matyt nesvetimas ir dabartiniam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy – pirmoji jo knyga, garsaus Prancūzijos politiko George Mandel biografija, buvo išleista dar 1995 metais. Vos prieš kelis mėnesius, rinkiminės kompanijos viduryje, pasirodžiusi ketvirtoji jo knyga „Liudijimas. Prancūzija dvidešimt pirmajame amžiuje“ susilaukė nemažo politikos komentatorių dėmesio.

Knygos pavadinimas parinktas labai taikliai. Sarkozy yra turbūt pirmasis prezidentas išdrįsęs savo knygoje kalbėti apie meilę žmonai, apie jų išsiskyrimą ir po jo sekusį susitaikymą su dabartine pirmąja ledi Cécilia Sarkozy. Šios knygos skaitymas tai tarsi pažintis su jaunu iš pažiūros laimingu vyru, kurio geras humoro jausmas yra jo politinės programos dalis.

Pro amerikietiška Prancūzija?

Tik išversta į anglų knyga susilaukė didelio JAV bei Britanijos komentatorių susidomėjimo. Pirmą kartą JAV bei Britanijos istorinės bei idėjinės priešininkės Prancūzijos, tuomet dar būsimasis, prezidentas prabilo apie būtinybę stiprinti ryšius su anglosaksiškomis šalimis.

Sarkozy teigia neketinantis atsiprašinėti už tai, kad „jaučia artimumą geriausiai pasaulyje demokratijai“. Beveik prieš metus, rugsėjo 11 penktųjų metinių minėjimo metu, Sarkozy jau nustebino visą pasaulį ir Prancūzijos ministrą pirmininką Dominique de Villepiną kritikuodamas prancūzus už jų arogantišką poziciją karo su terorizmu atžvilgiu.

„Liudijime“ Sarkozy pratęsia Prancūzijos užsienio politikos kritiką. Anot jo, šalys vienijamos bendros revoliucinės praeities ir respublikonizmo tradicijos negali sau leisti nieko kito, kaip tik tvirtos draugystės.

Prancūzija yra skolinga JAV už išvadavimą iš nacių okupacijos 1944 metais – mano Prancūzijos prezidentas. Be istorinės skolos abi šalis turėtų artinti interesai bei bendri iššūkiai – terorizmas, branduolinio ginklo plitimas bei Kinijos, Indijos ir Brazilijos iškilimas.

Vis dėlto, Sarkozy negaili ir kritikos JAV drąsiai kalbėdamas apie pasaulio didžiausios teršėjos aplinkosaugos politikos nesėkmes.

Naujas vaidmuo Prancūzijai

Suartėjimas su JAV tėra tik vienas iš žingsnių Sarkozy projektuojamame Prancūzijos užsienio politikos peržiūrėjime. Atvirai deklaruodamas savo pažiūras Sarkozy kaktomuša susiduria su Prancūzijos užsienio politikoje nuo pat II pasaulinio karo dominavusiais Gaulistais bei arabistinės tradicijos atstovais.

Sarkozy pabrėžia būtinybę paremti Izraelį. „Mes negalime paversti savo santykių su Izraeliu priklausomų nuo mūsų pozicijų sustiprėjimo ar susilpnėjimo Arabų visuomenėse“ - teigia prezidentas.

Jis ragina baigti neaiškiais tinklais bei asmeniniais ryšiais su politiniais lyderiais paremtus santykius su Afrikos šalimis ir gina demokratiškesnę ir skaidresnę Prancūzijos užsienio politiką.

Jis netgi ragina daugiau nuolaidumo ginant prancūzų kalbą, pabrėždamas, kad prancūzai turėtų būti pasiruošę dažniau kalbėti angliškai. Toks pareiškimas rinkimų metu buvo tikrai drąsus žingsnis kalbos klausimu itin konservatyvioje Prancūzijoje.

Bėgimas nuo globalizacijos

Sarkozy dar griežtesnis kritikuodamas Prancūzijos vidaus politiką. Per 25-kerius metus Prancūzija tapo sustingusia visuomene, kurioje darbas nebėra vertybė. Kol visa likusi Europa bandė prisitaikyti prie globalizacijos sąlygų, Prancūziją ją neigė slėpdamasi už griaunančio antiliberalizmo credo. Šalis, rašo Sarkozy, „negali elgtis kaip galų kaimas apsuptas romėnų stovyklų“, kadangi „tik Asterikso animaciniame filme galų kaimas laimi“.

Daug dėmesio knygoje skiriama ir mažumų politikai. Vengrų emigranto sūnus iš Graikijos žydo anūkas Sarkozy yra pats patyręs sistemos sukuriamus sunkumus. Dukart vidaus reikalų ministras negaili kritikos vyraujančiai tradicijai iš viso neigiančiai mažumų egzistavimą. Anot Sarkozy, nemokšiška politika paskatino naujųjų getų atsiradimą didžiuosiuose Prancūzijos miestuose ir tapo pagrindine 2005 metų riaušių priežastimi.

Iš dalies Sarkozy problemas sieja ir su sekuliaristine tradicija, puoselėjančia bažnyčios ir valstybės atskyrimo modelį.

Sarkozy siūlo pertvarkyti socialinį šalies modelį ir atgaivinti ekonomiką. Jo planas numato sumažinti socialines garantijas bei mokesčius, panaikinti apribojimus darbuotojų samdymui,sumažinti valstybės išlaidas. Vis dėlto vadinti Sarkozy liberalu dar anksti. Pramonės srityje jis lieka aktyvios intervencinės valstybės politikos šalininkas.

Nors daugelis ekspertų šias idėjas laiko perdėm optimistiškomis, tačiau pripažįsta, kad siūlomos reformos yra daugiau nei būtinos.Šią būtinybe puikia suvokia ir Sarkozy.

Politikai – rašeivos ar menininkai

Turbūt nėra kitos tokios šalies kaip Prancūzija, kurioje plunksna ir kardas, politika ir literatūra turėtų tiek daug bendro. Sarkozy knygos tėra trumpas fragmentas ilgoje meno ir galios sumišimo istorijoje kurios ištakas galima pastebėti dar enciklopedistų ir prancūzų revoliucijos laikais.

Vienas romantizmo pradininkų prancūzų literatūroje, politikas Rene Chateaubriand (1768 - 1848)visada norėjo būti ministrų kabineto nariu. Novelistas ir įtakinga persona Paryžiuje André Malraux siekė tapti toks pat garsus ginklo naudojimu kaip ir savo novelėmis.

Rašymas Prancūzijoje visada buvo šalia politikos. Nuo Richelieu, kuris norėjo būti scenaristu, iki Malraux kūrybos pakerėto prezidento de Gaulle. Nuo I pasaulinio karo laikų ministro Clemenceau, iki François Mitterrando.

Filosofas ir rašytojas Bernard-Henri Lévy yra Prancūziją pavadines “keista šalimi, kur rašytojams nesiseka politikoje, o politikos vyrai yra nevykę rašytojai.” Keisčiausia yra tai, kad daugelis jų knygas „memuarus“ pradeda rašyti dar prieš ateidami į valdžią.

Nicolas Sarkozy. “Testimony. France in the Twenty-First Century”. Pantheon Books, 2007.

Straipsnis publikuotas alfa.lt.