Prancūzijoje jei ne kiekvienas, tai bent kas antras, aukštas politikas jaučią pareigą parašyti ir išleisti knygą. Priešingai nei Lietuvoje politikų su kieno nors pagalba dažnai rašomi memuarai ir panašus pigus skaitalas, šios knygos dažnai turi pretenzijų ir į ideologinę ar net meninę vertę.
Pareigos knygai jausmas matyt nesvetimas ir dabartiniam Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy – pirmoji jo knyga, garsaus Prancūzijos politiko George Mandel biografija, buvo išleista dar 1995 metais. Vos prieš kelis mėnesius, rinkiminės kompanijos viduryje, pasirodžiusi ketvirtoji jo knyga „Liudijimas. Prancūzija dvidešimt pirmajame amžiuje“ susilaukė nemažo politikos komentatorių dėmesio.
Knygos pavadinimas parinktas labai taikliai. Sarkozy yra turbūt pirmasis prezidentas išdrįsęs savo knygoje kalbėti apie meilę žmonai, apie jų išsiskyrimą ir po jo sekusį susitaikymą su dabartine pirmąja ledi Cécilia Sarkozy. Šios knygos skaitymas tai tarsi pažintis su jaunu iš pažiūros laimingu vyru, kurio geras humoro jausmas yra jo politinės programos dalis.
Pro amerikietiška Prancūzija?
Tik išversta į anglų knyga susilaukė didelio JAV bei Britanijos komentatorių susidomėjimo. Pirmą kartą JAV bei Britanijos istorinės bei idėjinės priešininkės Prancūzijos, tuomet dar būsimasis, prezidentas prabilo apie būtinybę stiprinti ryšius su anglosaksiškomis šalimis.
Sarkozy teigia neketinantis atsiprašinėti už tai, kad „jaučia artimumą geriausiai pasaulyje demokratijai“. Beveik prieš metus, rugsėjo 11 penktųjų metinių minėjimo metu, Sarkozy jau nustebino visą pasaulį ir Prancūzijos ministrą pirmininką Dominique de Villepiną kritikuodamas prancūzus už jų arogantišką poziciją karo su terorizmu atžvilgiu.
„Liudijime“ Sarkozy pratęsia Prancūzijos užsienio politikos kritiką. Anot jo, šalys vienijamos bendros revoliucinės praeities ir respublikonizmo tradicijos negali sau leisti nieko kito, kaip tik tvirtos draugystės.
Prancūzija yra skolinga JAV už išvadavimą iš nacių okupacijos 1944 metais – mano Prancūzijos prezidentas. Be istorinės skolos abi šalis turėtų artinti interesai bei bendri iššūkiai – terorizmas, branduolinio ginklo plitimas bei Kinijos, Indijos ir Brazilijos iškilimas.
Vis dėlto, Sarkozy negaili ir kritikos JAV drąsiai kalbėdamas apie pasaulio didžiausios teršėjos aplinkosaugos politikos nesėkmes.
Naujas vaidmuo Prancūzijai
Suartėjimas su JAV tėra tik vienas iš žingsnių Sarkozy projektuojamame Prancūzijos užsienio politikos peržiūrėjime. Atvirai deklaruodamas savo pažiūras Sarkozy kaktomuša susiduria su Prancūzijos užsienio politikoje nuo pat II pasaulinio karo dominavusiais Gaulistais bei arabistinės tradicijos atstovais.
Sarkozy pabrėžia būtinybę paremti Izraelį. „Mes negalime paversti savo santykių su Izraeliu priklausomų nuo mūsų pozicijų sustiprėjimo ar susilpnėjimo Arabų visuomenėse“ – teigia prezidentas.
Jis ragina baigti neaiškiais tinklais bei asmeniniais ryšiais su politiniais lyderiais paremtus santykius su Afrikos šalimis ir gina demokratiškesnę ir skaidresnę Prancūzijos užsienio politiką.
Jis netgi ragina daugiau nuolaidumo ginant prancūzų kalbą, pabrėždamas, kad prancūzai turėtų būti pasiruošę dažniau kalbėti angliškai. Toks pareiškimas rinkimų metu buvo tikrai drąsus žingsnis kalbos klausimu itin konservatyvioje Prancūzijoje.
Bėgimas nuo globalizacijos
Sarkozy dar griežtesnis kritikuodamas Prancūzijos vidaus politiką. Per 25-kerius metus Prancūzija tapo sustingusia visuomene, kurioje darbas nebėra vertybė. Kol visa likusi Europa bandė prisitaikyti prie globalizacijos sąlygų, Prancūziją ją neigė slėpdamasi už griaunančio antiliberalizmo credo. Šalis, rašo Sarkozy, „negali elgtis kaip galų kaimas apsuptas romėnų stovyklų“, kadangi „tik Asterikso animaciniame filme galų kaimas laimi“.
Daug dėmesio knygoje skiriama ir mažumų politikai. Vengrų emigranto sūnus iš Graikijos žydo anūkas Sarkozy yra pats patyręs sistemos sukuriamus sunkumus. Dukart vidaus reikalų ministras negaili kritikos vyraujančiai tradicijai iš viso neigiančiai mažumų egzistavimą. Anot Sarkozy, nemokšiška politika paskatino naujųjų getų atsiradimą didžiuosiuose Prancūzijos miestuose ir tapo pagrindine 2005 metų riaušių priežastimi.
Iš dalies Sarkozy problemas sieja ir su sekuliaristine tradicija, puoselėjančia bažnyčios ir valstybės atskyrimo modelį.
Sarkozy siūlo pertvarkyti socialinį šalies modelį ir atgaivinti ekonomiką. Jo planas numato sumažinti socialines garantijas bei mokesčius, panaikinti apribojimus darbuotojų samdymui,sumažinti valstybės išlaidas. Vis dėlto vadinti Sarkozy liberalu dar anksti. Pramonės srityje jis lieka aktyvios intervencinės valstybės politikos šalininkas.
Nors daugelis ekspertų šias idėjas laiko perdėm optimistiškomis, tačiau pripažįsta, kad siūlomos reformos yra daugiau nei būtinos.Šią būtinybe puikia suvokia ir Sarkozy.
Politikai – rašeivos ar menininkai
Turbūt nėra kitos tokios šalies kaip Prancūzija, kurioje plunksna ir kardas, politika ir literatūra turėtų tiek daug bendro. Sarkozy knygos tėra trumpas fragmentas ilgoje meno ir galios sumišimo istorijoje kurios ištakas galima pastebėti dar enciklopedistų ir prancūzų revoliucijos laikais.
Vienas romantizmo pradininkų prancūzų literatūroje, politikas Rene Chateaubriand (1768 – 1848)visada norėjo būti ministrų kabineto nariu. Novelistas ir įtakinga persona Paryžiuje André Malraux siekė tapti toks pat garsus ginklo naudojimu kaip ir savo novelėmis.
Rašymas Prancūzijoje visada buvo šalia politikos. Nuo Richelieu, kuris norėjo būti scenaristu, iki Malraux kūrybos pakerėto prezidento de Gaulle. Nuo I pasaulinio karo laikų ministro Clemenceau, iki François Mitterrando.
Filosofas ir rašytojas Bernard-Henri Lévy yra Prancūziją pavadines “keista šalimi, kur rašytojams nesiseka politikoje, o politikos vyrai yra nevykę rašytojai.” Keisčiausia yra tai, kad daugelis jų knygas „memuarus“ pradeda rašyti dar prieš ateidami į valdžią.
Nicolas Sarkozy. “Testimony. France in the Twenty-First Century”. Pantheon Books, 2007.
Straipsnis publikuotas alfa.lt.
Posted by baubas 
